Kristina Apanavičiūtė
Po pastarojo Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo, esą, nustatyta, jog „A.Ūsas nekaltas, o pedofilijos nebuvo“ būtina atskirti, kas baudžiamajame procese nustatinėja fakto, o kas kaltės klausimą. Kadangi teismai baudžiamajame procese įrodymų nerenka – taigi, fakto klausimo nenustatinėja, tai šį darbą atlieka prokuratūra. Ji nustato tikslias nusikaltimo aplinkybes, laiką, motyvus, subjektyviuosius faktorius, atlieka pavedimus, nurodo atlikti ekspertizes.
Tada, surinkusi įrodymų visumą, prokuratūra sprendžia, ar yra pakankamai duomenų teigti, jog nusikaltimas padarytas. Ar yra asmenys, kurie gali atsakyti už nusikalstamą veiką, ar pakanka įrodymų įtarimams pareikšti. Vadinamojoje pedofilijos byloje nuo pat bylos iškėlimo momento teisėsauga laikė, jog faktų visuma leidžia teigti apie atliktus galimai nusikalstamus veiksmus prieš vaiką, todėl netgi buvo vaikas išimtas iš galimai nusikalstamos aplinkos – nuomojamo buto bei savaitinio darželio, kur būdavo paliekamas ir psichologiškai traumuojamas. Pažyma apie palikimą vaiką savaitiniame darželyje ilgiau nei numato taisyklės, yra bylos medžiagoje – nors šią pažymą visaip bandoma sumenkinti ir nuneigti.
Taigi, prokuratūra, įvykdžiusi apklausas, surinkusi ekspertizių duomenis apie tai, jog nukentėjusioji nelinkusi fantazuoti, nustatė, jog nepakanka duomenų teigti, jog vaikas galėjo būti seksualiai prievartautas, tačiau nustatė, jog duomenų teigti, jog įvykdyta nusikalstama veika – tvirkinimas – pakankamai. Todėl surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė į teismą.
Teisme, deja, dalyvavo visiškai ne bylą tyręs ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras E.Motiejūnas, kuris, besibaigiant bylai, staiga stojo į mirusiojo kaltinamojo pusę – neva, jį reikia išteisinti. Tokiam savo elgesiui E.Motiejūnas negavo jokio Generalinės prokuratūros bei bylą tyrusios Vilniaus apygardos prokuratūros sutikimo, galimai elgėsi visiškai savavališkai. Deja. generalinis prokuroras D.Valys į šį staigų prokuroro advokatavimą niekaip nesureagavo.
Net nesibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, tas pats prokuroras E.Motiejūnas jau nešė tarnybinius raštus dėl baudžiamųjų bylų liudytojams iškėlimo. Baudžiamajame procese nesibaigus procesui tai traktuojama ne kaip kitaip, kaip poveikis liudytojui, kas yra įstatymo draudžiama veika. Į šiuos veiksmus D.Valys irgi absoliučiai nereagavo, tarsi tai būtų normalu – nepasibaigus baudžiamajam procesu, gąsdinti nukentėjusiosios artimuosius baudžiamosiomis bylomis – kad niekas kitose pedofilijos bylose ateityje net nedrįstų liudyti.
Pirmosios instancijos teismo teisėjai, kurių kolegijos pirmininko A.Cinino lojalumu teisėjų pasaulis net neabejojo (šaltinių teigimu, kai buvo „ieškomas“ bylai teisėjas, minėtas teisėjas viešoje vietoje labai aiškiai išreiškė netikėjimą pedofilijos istorija ir palankumu A.Valantinui – todėl iš karto buvo paskirtas nagrinėti šią bylą), teigė neva nustatę, jog visa seksualinė mergaitės patirtis įgyta filmuojant. Taigi, tuo pačiu teisėjai matyt norėjo pasakyti, jog, pavyzdžiui, visi Holokausto atsiminimai, kurie yra filmuoti po siaubingų įvykių praėjus daug metų, tėra tų žmonių išsigalvojimai? Nes, pasak dabar jau įsiteisėjusio nuosprendžio, vaikai patirtį esą įgyja pasakodami, o realiai jos įgyti niekaip negali – neva, vaikai išsigalvoja viską. Tačiau, kaip žinome, taip traktuoti negalima, nes daug nusikaltimų – tarp jų ir nusikaltimai žmoniškumui – yra tiriami pagal liudytojų parodymus. Teismo išvada gerokai prasilenkia su realybe.
Kadangi dirbu ne vienerius metus su vaikais, tai tokia nuostata – jog vaikai išsigalvoja, ir pasakodami įgyja patirtį - neatlaiko kritikos, nes visų pirma, ikimokyklinio amžiaus vaikų smegenys, atmintis, suvokimas yra tiek išlavinti, kiek ir suaugusio žmogaus – skiriasi tik žodžių skaičius, kuriuo jie disponuoja. Intelektas yra įgimstamas, o ne įgyjamas. Tačiau daugiau ir įvairesnių žodžių žino tie vaikai, kurie auga intelektualioje aplinkoje, be to, kurie nori išreikšti savo jausmus. Jeigu tikėtume teisėjais, tai mergaitė esą net neturėjo nieko pasakoti – nes neva tokio amžiaus vaikai nežino tokių žodžių. Taip, tokio amžiaus vaikai normaliai neturi būti įgiję seksualinės patirties, tačiau apklausinėjami jie turi rodyti piešinius ir bandyti vardyti, kas tai yra. Todėl mergaitė ir naudojo jai žinomus žodžius „sysalas, kremas“, kas yra normalu ketverių – penkerių metų vaiko suvokimui. Ekspertizės nustatė, jog mergaitė nefantazuoja, ji neturi polinkio į išsigalvojimus – todėl byla atsidūrė teisme.
Beje, nuostabą kelią pirmosios instancijos teismo teisėjo A.Cinino blaškymasis. Teko stebėti vieną iš posėdžių, kur jis kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja tiesiog “taršė“ A.Ūso pusės liudytojus. Visi galėjo girdėti, kaip jie painiojasi liudydami, kaip „neatsimena“, o priminus pareigūnei – paskaičius jų pirminius parodymus, staiga pradėdavo „prisiminti“. Taip buto, kuris buvo nuomojamas L.Stankūnaitei, savininkas pirma „nepažįsta A.Ūso“, o už penkių minučių „netikėtai prisimena, jog yra atvažiavęs kelis kartus, skundėsi problemomis šeimoje“.
Tuomet atrodė, jog teisėjas A.Cininas pasiryžęs atrasti byloje tiesą. Tačiau sprendimas buvo toks., koks „turėjo būti“ – jame stengtasi varijuoti įmantriomis psichologinėmis sąvokomis, deja, labai nevykusiai, nes „sveikosios atminties“ sąvokos psichologijos moksle nėra, o „ištrinti atmintį“ dar nei vienai pasaulio laboratorijai nėra pavykę.
Beje, pro pirštus praslysta ir pats grubiausias šios bylos pažeidimas – pažeidžiant įstatymus, bylos nukentėjusioji buvo su didžiule jėga atiduoda pedofilijos bylos kaltinamojo draugei – grąžinta į tą pačią aplinką, iš kurios iki bylos baigties turėjo būti išimta. Nors Lietuvos teisė yra ne čiabuvių teisė, o yra moderni, demokratiška teisė, teismai patys pažeidinėjo įstatymus ir nestabdė civilinio proceso dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios liudijant niekas ir nematė, ji lygiai kaip ir civiliniame procese, iš viso nebuvo apklausta – nors akivaizdu, jog net ir gyvenant su motina, jos nuostatos dėl prieš ją atliktų veiksmų negalėjo pasikeisti, nes mergaitė turi ypatingai tvirtą charakterį.
Kai su mergaite net nebendravusios Seimo narės aiškina, jog mergaitė gyveno „pavojingoje aplinkoje“ (čia pas mylinčius senelius, ir tetą, neva buvo „pavojinga“ – tik kažkodėl ten niekada neskaudėjo nei galvos, nei pilvo, ir nebuvo mergaitė „įkaltinta“ – kaip, reikia suprasti, yra dabar), ir iš ten neva ją reikėjo išimti – tai ponios kažkaip pamina tos pačios valstybės sprendimus, kuriais mergaitei laikinoji globa buvo nustatyta pas tetą Neringą Venckienę net iki 2012 rugsėjo 1-osios. Tiems žurnalistams, kurie paviešino faktą, jog laikinoji globa pratęsta, nes galimai yra nutrūkęs ryšys su vaiku (kurį pirma reikėjo atstatyti, lankant psichologines konsultacijas, o ne plėšiant jėga vaiką iš mylinčių giminaičių), buvo siekiama kelti baudžiamąsias bylas – nors šių faktų viešinimas tiesiog kenkė numatytam šturmo planui, kuris buvo rengiamas pagal karinį „įkaito išlaisvinimo planą“ – kas buvo visiškas absurdas, nes mergaitei globa ir gyvenamoji vieta buvo nustatyta vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimu iki rudens – maždaug iki tada, kai turėjo būti išnagrinėta baudžiamoji byla.
Kai Seimas trypčioja prieš D.Valį ir S.Skvernelį, turėtų būti vis tik keliamas šių pareigūnų atsakomybės klausimas – kodėl jie leido, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, išimti vaiką iš saugios aplinkos į tą pačią aplinką, kurioje buvo galimai įvykdytas nusikaltimas? Kodėl pedofilijos bylos nukentėjusiąją su smurtu išplėšė ir išnešė pedofilijos bylos kaltinamojo pusės liudytoja? Kaip tai atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus? Akivaizdu, kad neatitinka. Mergaitę buvo siekiama nuteikti pakeisti parodymus – už ką šiaip normalioje valstybėje būtų dar kartą keliama baudžiamoji byla dėl poveikio liudytojui. Kartą jau motinai buvo keliama tokia byla, tačiau kaip ir visos kitos – nutraukta, neva trukdyti apklausą ir rėkti „tik nieko nepasakok“ nėra nusikalstama veika.
Ir dar kartą grįžkime prie kaltės ir fakto klausimo.
Teismas fakto klausimo nenagrinėja – jis gauna prokurorų jau ištirtą fakto atžvilgiu bylą. Teismas sprendžia – kaltas kaltinamasis ar nekaltas.
Tai, jog teismo nuomone, byloje pritrūko įrodymų pripažinti A.Ūsą kaltu, visiškai nereiškia, jog kaltinamasis aktas yra klaidingas ar melagingas.
Tokio tipo bylose nefigūruoja daug įrodymų, tokio tipo bylose remiamasi objektyviais liudytojų parodymais. Tai, kad jie objektyvūs, neleidžia abejoti net penkios psichologų išvados – mergaitė nelinkusi fantazuoti. Tai, jog mergaitė nieko neišsigalvoja, rodo ir paprastutė situacija.
Priminsiu, jog teisėjai mano, jog mergaitė melavo, jog neva buvo išmokinta meluoti. Tačiau vaikų išmokinti meluoti ASOCIATYVINIU METODU neįmanoma, nes tai yra per daug sudėtinga. Neįmanoma ir suaugusiajam spontaniškai asociatyviniu metodu meluoti – veikiau asociatyvusis metodas naudojamas tiesai nustatyti. Už melagingus parodymus siekiama nuteisti Laimutė Kedienė 2010 metų vasarą priėjusi prie manęs, ašarodama pasakoja: „Ką daryti – mergaitė žaidė su katiniuku, susimąstė staiga ir sako: „bet Jonas ir Andrius taip su katiniuku nepažaistų, nes katiniuko dantys aštrūs, ir burnytė maža, jis jiems įkąstų, ir nieko neišeitų“. Visiems teisėjams norėtųsi palinkėti išmokyti vaikus meluoti spontaniškai, taip, žaidžiant su katinu, ir dar asociatyviniu metodu. Sėkmės. Jeigu jiems pavyktų, tai turbūt jiems būtų įteiktos Nobelio premijos. Beje, priminsiu, jog apeliacinei instancijai vaiko teisių apsaugos skyriaus skundui nagrinėti buvo paskirtas teisėjas Pavelas Frolovas, kuris dar 2010 metais nustatė, jog tai, kad mergaitė neteisėtai išvežta iš namų į Vaiko raidos centrą, nėra nusikalstama veika. Nors Medicininio audito inspekcijos išvados buvo, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismas šių išvadų nepanaikino, neteisėtumo (neteisėto vaiko išvežimo iš namų ir neteisėto hospitalizavimo ) faktas buvo nustatytas. Todėl kai kažkas sako, jog štai byloje pasiektas teisingumas, norėtųsi paklausti – kodėl teisėjai šioje byloje buvo kruopščiai atrenkami? Ko buvo bijoma? Ir kodėl prokuroras Egidijus Motiejūnas pavirto kaltinamojo advokatu, nors nebuvo gavęs jokio prokuratūros valdžios sutikimo atsisakyti kaltinimo?
Beje, klasikinė byla JAV: sportininkas Simpsonas buvo įtariamas nužudęs žmoną. Baudžiamojoje byloje išteisintas – prirūko įrodymų, jog visi įrodymai rodė, jog tai jis nužudė žmoną. Tačiau civilinėje byloje žmonos artimieji iš kaltininko prisiteisė milijonus – nes civilinėje byloje užteko tikėtinumo, jog vienas buvo su žmona namuose jis ir tik jis galėjo nužudyti žmoną.
Todėl kai kaltės klausimas yra sumaišomas su fakto klausimu, tai iš viso kyla didžiulė abejonė dėl tam tikrų pareigūnų kompetencijos.
Beje, kai rėkiama, jog „teisėja pati nesilaikė įstatymų“ – tai įstatymų nesilaikė patys teismai: civilinė byla pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautinius teisės aktus, turėjo būti sustabdyta, mergaitė turėjo negyventi su pedofilijos bylos kaltinamojo pusės liudytoja ir drauge – tik tada galėjo būti pasiektas objektyvus sprendimas pedofilijos byloje. Tai, jog esą kaltinamasis išteisintas, dar neturėtų taip džiuginti jo šalininkų, nes esant esminiams baudžiamojo proceso pažeidimams – nukentėjusiajai ir jos pusės liudytojams viso teisminio proceso metu galimai buvo daromas neleistinas poveikis – bylos nagrinėjimas gali būti atnaujintas. Tam tereikia politinės valios. Tam tereikia sugrąžinti mergaitę į neutralią aplinką ir ją apklausti. Jos jau beveik vienerius metus niekam iš artimųjų nerodo, nes ji galimai nepakeitusi parodymų – tačiau ją bandoma priversti išsižadėti artimųjų. Veikti prieš vaiko kilmę, jausmus – yra vaiko žalojimas. Tik laiko klausimas, kol bus patraukti atsakomybėn tie, kurie jau beveik vienerius metus savo sprendimais leidžia žaloti vaiką, jį izoliuojant nuo artimųjų, nors seneliai turi teisę matyti vaiką bent dvi dienas per savaitę.
Kaip minėjau, dažnai sprendimus šioje byloje reguliuodavo stambučiai iš „Baltųjų rūmų“. Šaltinių teigimu, 2010 metais skambutis į teismą po to, kai Garliavoje stichiškai pradėjo rinktis žmonės, buvo, o po dviejų metų „karštoji linija“ dėl baimės, kad Neringa Venckienė gali sukelti sąmyšį, pakenkti vienos ponios reitingams, tylėjo. Kaip vienai valstybės poniai, jos reitingams, „padėjo“ karinis civilių žmonių šturmavimas, jų žalojimas, vėliau – baudžiamųjų bylų jiems už tai, kad taikiai stovėjo privačiame kieme – kėlimas, pamatysime per kitų metų rinkimus. Manau, tauta atsirinks savo „didvyrius“ – moters, kurios rankose buvo ir tebėra generalinio komisaro ir generalinio prokuroro veiksmų kontrolė, bet kuri šiuos pareigūnus ir jų įstaigas paleidusi saviveiklai ir savieigai, turbūt nebedrįs rinkti – nes vieną kartą šitokiam būriui siautėjus imunitetą turinčios teisėjos šeimos namuose, niekas iš Lietuvos gyventojų nėra apsaugotas, jog tas būrys neįsiverš į jų namus. Kai bandoma vaizduoti, jog Prezidentė niekaip neva negalėjo vertinti Garliavos „pogromo“ veiksmų, tai, priminsiu, jog leidimą siautėti Garliavoje turėjo duoti generalinis komisaras Saulius Skvernelis, o kadangi mergaitė buvo saugoma pagal liudytojų apsaugos programą, turėjo būti ir generalinio prokuroro leidimas smurtauti prieš saugomą asmenį. Jeigu šių parašų nebuvo – reiškia „pogromas“ vykdytas savavališkai, jeigu buvo – Prezidentė turėjo išsikviesti S.Skvernelį ir D.Valį, ir kelti klausimą dėl pavojaus valstybės saugomiems asmenims, kuriuos gali sukelti tos pačios valstybės jėgos struktūros.
Beje, ir kovo 23 –osios smurtavimas prieš mažametę nebuvo niekaip įvertintas, nors smurtavo pareigūnas iš liudytojų apsaugos programos. Todėl policininkai tebesiautėja, daužo ir spardo žmones (arba iš viso nevažiuoja gelbėti žudomų žmonių – neturi benzino atseit), o prokurorai ir toliau kurpia užsakomąsias bylas. Saulius Skvernelis aiškina, jog policininkų nežmoniškumas neva susijęs su pinigais, o Darius Valys dėl prokurorų savivaliautojų iš viso neturi jokio nuomonės, tik mano, kad labai pagerėjo prokuratūros veikla – nors, pavyzdžiui, dėl perpildytų kamerų (reikia dėkoti tik prokurorams, kurie nuolat prašo suėmimų, nes „bėgs slėptis, trukdys tyrimui ir kitos aplinkybės“, o teismai „štampuoja“ nutartis, nes anot Vilniaus apygardos teismo ;pirmininko „bijo sužlugdyti prokurorams tyrimus“) buvo surengta netgi neeilinė teisinė konferencija Seime. Ir nieko – D.Valys pristatė, jog prokuratūros darbas tiesiog geometrine progresija gerėja.
Priminsiu, jog Dariaus Valio dėka, kai prokurorams atrištos rankos kelti baudžiamąsias bylas žurnalistams – vien už tai, kad informavo visuomenę apie sprendimus pedofilijos bylos nukentėjusiosios atžvilgiu, apie pirmąjį bandymą šturmuoti Garliavą, galų gale – vien už tai, kad laikraštis viešina buvusių aukštų sovietinės Lietuvos veikėjų biografijas ir jiems nemalonius faktus iš jų tarnybinės veiklos sovietmečiu (pvz., LL redaktoriaus A.Drižiaus atvejis) dramatiškai krito Lietuvos demokratijos indeksas. Kaip pranešė tarptautinės organizacijos, tas indeksas buvo 38, o Estijos – 11. Valstybės demokratijos indeksas yra apskaičiuojamas tiesiogiai vertinant žurnalistų persekiojimą baudžiamosiomis bylomis. Spaudos, ir žodžio laisvė yra pamatinis demokratijos garantas – kuris Lietuvoje braška vien dėl prokurorų savivalės.
Vien dėl to, jog pedofilijos bylos atveju prokuratūra bandė užčiaupti žurnalistus, keldami jiems bylas, nusmukdė Lietuvos demokratijos indeksą. Ir kai „prezidentinis ruporas“ rėkia, jog Prezidentė „ne prie ko“, tai atvirkščiai – ji nepažabojo generalinio prokuroro Dariaus Valio savivalės, jo nekompetencijos, nesikvietė jo spręsti įsisiautėjusių prokurorų atsakomybės klausimo.
Atvirkščiai – jeigu Seimo narys Naglis Puteikis siekia pažaboti policininkų savivalę (o juos „dengia“ prokurorai, kurie „kolegiškai“ atsisako kelti bylas, kai policininkai smurtauja prieš civilius –žmones - nes procesiškai ikiteisminiams tyrimams vadovauja prokurorai), tai N.Puteikiui (Seimo nariui) viešai TV eteryje „pasiūloma“ iškelti baudžiamąją bylą. Ir koks sutapimas – po TV laidos praėjus vos dviem dienoms, du policininkai įsiveržia pas Vilniaus „Betmeną“ į namus, suspardo jį į galvą, ir prokuratūra su policija paskui tris savaites mąsto – čia nusikaltimas ar ne? Bet jeigu Seimo narys, teisėjas ar žurnalistas pasako ar parašo, kad Lietuvos teisinė sistema braška, kad vykdomos užsakomosios bylos – tokiems žmonėms iš karto bandoma iškelti baudžiamąsias bylas.
Ir kai teismas neskiria fakto klausimo nuo kaltės, tai matyt, aišku, kodėl taip yra- policinėje- prokurorinėje- autoritarinėje valstybėje kaltės klausimą sprendžia jėgos struktūros – ne teismas. Jeigu prokuroras Egidijus Motiejūnas pasakė teismui „A.Ūsas nekaltas“ – tai teismas ir neturi teisės kitaip spręsti.
Tačiau Lietuva yra vis dar teisinė demokratinė valstybėje, kurioje šiaip jau teismams neturėtų nurodinėti nei prokurorai, nei valstybės vadovai.
Tačiau po pedofilijos bylos užgniaužimo žinute mes matome kitą žinutę – neutralizuoti Neringą Venckienę kaip politikę. Kaip žmogų. Ištrinti. Sunaikinti. Kad neliktų. Ir kad niekas net nebandytų Lietuvoje ieškoti teisybės, jeigu yra prievartaujami vaikai – ši byla yra „pavyzdinė“ – kas bus daroma su kiekviena šeima, kuri tik išdrįs kreiptis dėl prievartaujamo vaiko.
