Pramogų agentūra „Vaiduokliai“ organizuoja sostinės gyventojams ir jos svečiams ekskursiją „Nuodėmių miestas“, kurios metu yra galimybė susipažinti su nedorovingąja Vilniaus istorijos puse. Pasirodo, iki sovietinės okupacijos Vilniuje legaliai gyvavo prostitucija, tačiau apie tai niekur nėra garsiai kalbama.
Siauros romantiškos Vilniaus gatvelės tokiomis buvo nevisada. Kažkada čia klestėjo prostitucija. Kiekviena senamiesčio detalė galėtų papasakoti apie kadaise čia gyvenusius kunigaikščius, bajorus, carus ir seniausios pasaulyje profesijos – prostitucijos – atstoves.
„Galima sakyti, kad kadaise Vilnius buvo vienas didelis viešnamis“, - apie prostitucijos mastus kalbėjo gidė Aistė Mikštė. Iš tiesų, dabar, į kurią Vilniaus senamiesčio gatvelę bepasuksi – visur galima aptikti viešnamių pėdsakų. Štai pavyzdžiui, pilies g. buvo skerdiko Jokūbo kartu su žmona įrengta landynė, kurioje nelegalios prostitutės tenkino klientų poreikius. Arba šalia Katedros buvo įsikūręs Beždžionių skverelis, į kurį naktimis suplūsdavo naktinės plaštakės. Šalia Pileis g. cerkvės esančioje smuklėje taip pat veikė viešnamis. Panašios paskirties vietų galima buvo rasti ir Užupyje bei Antakalnyje. Antaklnio įžymybė buvo teta Ruzia, kurios įkurtas viešnamis teikė išskirtinį aptarnavimą – į paslaugų kainą įėjo net gėrimai ir patiekalai. O štai Subačiaus g., Užupio g., Paplaujos g., Aukštaičių g. praeitame amžiuje buvo vadinamos Sodoma ir Gomora. Jos buvo nusėtos landynių, viešnamių, prostitutės čia vaikščiodavo laisvai, nesivaržydamos ir priekabiaudavo prie vyrų.
Prostitucija Vilniuje užgimė dar XV amžiuje, kai svečiai iš užsienio atsiveždavo į Lietuvą prostitučių, o vietiniai didikai pasiūlydavo joms pasilikti. Tačiau tais laikais prostitutės dar nebuvo tokios paklausios. Kiek vėliau, prostitucijos amatui įsisiūbavus, neištikimiems vyrams už santuokos įžadų sulaužymą grėsdavo mirties bausmė, kuri kiek vėliau buvo pakeista piniginėmis baudomis.
XVII-XVIII amžiuje vertimasis prostitucija įgavo pagreitį. Šiuo amatu vertėsi moterys, norinčios prisidurti prie pagrindinės algos – siuvėjos, kirpėjos, padavėjos ir pan.
Tačiau prostitucijos bumas prasidėjo XIX amžiuje, kai po baudžiavos panaikinimo nerandančios darbo valstietės darbinosi viešnamiuose ir teikė vyrams sekso paslaugas. Caro administraciją, negalėjusi suvaldyti šių tendencijų, prostitučių verslą legalizavo, be to, taip buvo lengviau sekti, kokie prostitucijos mastai yra iš tikrųjų. Moterys turėjo lankytis pas medikus ir dirbo tik tos, kurios turėjo pažymas apie savo sveikatos būklę.
1940-aisiais metais legaliai prostitucijai atėjo galas – 449 legaliai dirbančios prostitutės buvo ištremtos. Tiesa, po metų vokiečiai reabilitavo likusias naktines plaštakes, kadangi patys karininkai norėjo, kad Vilniuje būtų laisvo elgesio moterų, su kuriomis galima būtų leisti laiką. Beje, po karo pasitaikydavo atvejų, kai moterys atsiduodavo už maistą.
Plačiau apie nuodėmingojo Vilniaus gyvenimą – naujienų portalo Balsas.lt vaizdo reportaže:
