Manoma, kad darbuotojai, dirbantys monotonišką darbą, paprastai negali tinkamai atlikti jiems pavestų užduočių, kurios su laiku tampa nuobodžios ir neįkvepiančios.
„Tokie žmonės jaučiasi abejingi, nusivylę darbu ar įvilioti į profesinės veiklos spąstus, kuri neteikia jokio pasitenkinimo“, - sako Saragosos Universiteto Ispanijoje specialistas, Jesús Montero-Marín.
Žurnale „BMC Psychiatry“ jis pratęsė mintį: „Šie darbuotojai dažnai jaučia dvilypį jausmą: kaltę dėl savo ciniško požiūrio į darbą ir troškimo realizuoti save kitoje sferoje.“
Labiausiai išgyvena žmonės, dirbantys administracinį darbą arba paslaugų sferoje. Visgi išsekimą vyrai patiria dažniau nei moterys. Tokią tendenciją Montero-Marín sieja su jau seniai nusistovėjusia sąvoka, kad vyrai turi kilti karjeros laiptais ir nuolat tobulėti, taigi iš jų tikimasi kur kas daugiau nei iš moterų.
Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 400 darbuotojų. Remdamasis rezultatais Montero-Marí išskyrė dviejų tipų išsekimą: „karštligišką“ ir „visišką išsekimą“. Karštligiškas pasireiškia darbuotojo stropiu darbu, kuris galiausiai išvargina, visiškas išsekimas pasireiškia,kai darbuotojas, stokodamas motyvacijos ar susidūręs su įtampa, iškart pasiduoda.
Tie žmonės, kurie dirba 40 ir daugiau valandų per savaitę dažniau linkę susidurti su „karštligišku“ išsekimu ir paprastai jaučiasi kalti nepasiekę užsibrėžtų tikslų.
16 ir daugiau metų užimantys tas pačias pareigas tarnautojai susiduria su minėtuoju „visišku išsekimu“. "Kuo ilgiau dirbate tą patį darbą, tuo didesnė tikimybė, kad patirsite šio tipo išsekimą“, - tikina autorius.
Visgi manoma, kad šeimyninis gyvenimas gali apsaugoti arba palengvinti bet kokio darbinio nuovargio pasekmes. „Šeima ir vaikai gali „veikti“ kaip apsauginis skydas; baigus savo darbo dieną paprastai atsiribojama nuo darbinių rūpesčių ir susitelkiama ties kitomis – gyvenimiškomis – šeimyninėmis užduotimis."
