Su vaikystės drauge pirmą kartą susitinku kaip žurnalistė: susėdame prie mažo apvalaus stalo pasikalbėti apie tai, kas ilgą laiką man nedavė ramybės – apie patirtus nevaikiškus išgyvenimus. Rositą prisimenu mažą: ant jos skruostų kaskart pasirodydavo ašarų dėl rykštės sukelto skausmo – jos mergaitė ragaudavo kiekvieną dieną. Kartais ir dabar neišvengia. Verkdavo ji ir dėl pernelyg didelio fizinių darbų krūvio. Visa tai ji patyrė dėl to, kad šeima taip suvokė auklėjimą. Kai Rositai sukako trylika, jos gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu – kaip pati sako, nuo tada taisykles diktuoja ji.
Rosita, gimusi ir užaugusi mažame kaimelyje, daug svajojo – kaip ir daugelis vaikų turėjo daugybę sudužusių ir išsipildžiusių svajonių. Vaikystėje buvo išdykusi, nepaklusni. Ji pasakoja: „Vaikystė buvo žiauri: jei nusižengdavau tėvų sukurtoms taisyklėms, klūpėdavau ant žvyro arba ant žirnių, mušdavo su vytėmis, vandens žarnomis. Dirbdavau kaip tikras kaimo vaikas – viską darydavau nuo A iki Z. Nesvarbu, ar tai būdavo sunkus darbas, ar ne.“ Gal dėl to vaikystėje Rosita daug fantazuodavo, meluodavo draugėms, galbūt tos fantazijos buvo tik geresnio gyvenimo – be smurto, šausmų, moralų – troškimas?
Dabar paauglė Rosita susiduria su daugybe problemų, išbandymų ir iššūkių. Pabendravus su šia lyg ir niekuo neišsiskiriančia mergina, matyti, kad ji gerokai labiau subrendusi nei jos bendraamžiai. Kai paklausiu, kokie jos santykiai su tėvais, drąsiai atsako: „Jokių santykių!“ Nepasikuklinu ir paklausiu – kodėl? „Dėl to, kad su jais nerandu jokios bendros kalbos, jie labai daug geria.“
Kai paprašau Rositos nusikelti į vaikystę, ji juokiasi, sakydama: „Netgi žaislai būdavo prikalti prie lubų.“ Nesuklyskite, mergina iš tikro juokavo – mat žaislų ji, galima sakyti, neturėjo.
šios merginos nei vienas iš tėvų neparėmė nei meile, nei šiluma, nei pinigais. „Pinigus pati pasiimdavau, tiksliau, nugvelbdavau iš jų arba močiutės.“ Mergina, kalbėdama apie pinigus, prasitaria, kad nekenčia tėvo: „Motina tai kaip ir motina – normali, bet tėvas – aš jo nekenčiu. Man būtų geriau, kad jis skradžiai žemę prasmegtų.“ Klausydama merginos kalbos, mąstau, kad tokius žodžius veikiausiai galėtų tarti tik tas, kurio vaikystė dėl vieno iš tėvų kaltės iš tikrųjų buvo sunki.
Rosita nebendrauja ne tik su tėvais, bet netgi su broliu ir seserimi. Augusi darnioje šeimoje, galvoju, kad žmogus, nepatyręs šeimos meilės (bendrų vakarienių, artimų pokalbių), turėtų jaustis itin vienišas ir nelaimingas. „Aš su broliu išvis nekalbu, su sese – irgi. Mes viena kitos nekenčiame. Labai daug kivirčijamės. Sesės turi viskuo dalintis, o manoji niekuo nesidalija, ji – dviveidis žmogus“, – be kartėlio kalba Rosita.
Mergina užsimena, kad tėvas nuteikia prieš ją brolį ir netgi bando supriešinti vieną su kitu vaikus: „Ką brolis išgirsta, viską pasako tėvui.“
Mažoji Rositos sesutė taipogi nesulaukia meilės. Dažnai nebūna kam ja pasirūpinti: „Kai būsiu suaugus, aš pasiimsiu ją, nes mano tėvas senatvėje tikrai prasigers. Nebus sesutei sąlygų gyventi su tėvais, tad ji galės tai pas mane, tai pas sesę, tai pas brolį pagyventi, kol susikurs savo namus.“
Nuo šeimos kalba pasisuka laisvalaikio link. Anksčiau Rosita jo neturėjo, nes tėvai pernelyg ją ribojo. Dabar mergina sau leidžia atsigriebti už tas iškentėtas dienas, kai negalėjo mėgautis dalykais, kuriais džiaugėsi jos bendraamžiai – maudynėmis ežere, susitikimais su draugais.
„Vasarą važiuoju į turistinius žygius, „plotus“ (linksmybes kieno nors bute – aut. pastaba), prie ežero guliu, ką daugiau veikti? Nedirbu, tinginiauju visą vasarą“, – pasakoja Rosita.
Mergina nesupyksta, kai ją pavadinu vakarėlių liūte – ji nepraleidžia nei vienos progos pašėlti. „Bandžiau vartoti ir narkotikus. Rūkiau žolę, per nosį traukiau amfetaminą, kramsnojau grybukus“, – tamsiąsias savo laisvalaikio puses įvardija Rosita. Kai paklausiu, ar nebijo tapti priklausoma, mergina gūžteli pečiais: „Aš neturiu priklausomybės tokiems dalykamas.“
Tyrimų duomenimis, net 70 proc. narkotikus vartoti bandžiusių moksleivių vėliau tampa priklausomi. Kai kalbuosi su vaikystės drauge, mąstau: laisvė turi būti paremta atsakomybe.
Retkarčiais mano ir Rositos gimtajame kaime pasigirsta kalbų, kad Rosita – laisvo elgesio mergina. Paklausiau, kokia apie tai jos pačios nuomonė. „Aš tokia nesu, tegu pažiuri jie patys į save ir tada šneka, nekreipiu dėmesio. Galėčiau netgi paneigti tokias kalbas.“
Kalbėtis plačiau apie asmeninio gyvenimo detales Rosita nepanoro, tepasakė: „Nekaltybę praradau 13 metų. Iš tiesų labai anksti. Mane labai gąsdina įvairios lytiniu būdu plintančios ligos.“
Rositos vaikinai visada būna daug vyresni nei ji, pasiteirauju, kodėl. „Dėl to, kad su jaunesniais nėra bendros kalbos, o su vyresniais bendrauti lengviau.“ Mergina sako, kad su vyresniais vaikinais bendrauja ne dėl to, kad taip jai naudingiau: „Aš nieko neprašau, tik pasakau, kad tėvai negali nupirkti to ar ano, tarkime, mobiliojo ryšio telefono, ir jie nuperka – padovanoja, tiksliau.“
Alkoholio nevengiantys Rositos tėvai tokių jos poelgių netoleruoja. Mergina sako, kad jai dažnai tenka bėgti iš namų: „Man nepatinka, kai tėvai geria. Tėvas tada trankosi po namus, todėl negaliu juose ramiai būti. Bėgu arba pas gimines, arba pas draugus. Ilgiausiai namo nesu grįžusi net dvi savaites.“
Kalbamės ir apie mokslus. Mergina sako, kad mokytis mokykloje jai nepatinka: „Nesimokau, nelankau jokios užklasinės veiklos. Pareinu namo iš mokyklos – ir prie televizoriaus. Jei tėvas rėkia, einu dirbti.“
Nors merginos gyvenimas nelengvas, ji nenuleidžia rankų, stengiasi būti geras žmogus, kad ateityje galėtų padėti savo mažajai sesutei: „Man nėra lengva gyventi tokį gyvenimą, kokį dabar gyvenu, bet laikausi savo gyvenimo kredo: griūnu, stojuos ir vėl einu.“
Kai baigiame pokalbį, Rosita atskleidžia dar vieną savo svajonę: „Norėčiau pakeisti gyvenamąją vietą, pamiršti viską, kas primena skurdžią ir nelaimingą vaikystę.“
Agnietė Bagdonaitė
