Italijos Alpes rugsėjo pradžioje ir šiemet sudrebino kasmetinis, jau XXX–asis pasaulinis kaminkrėčių suvažiavimas. Daugiau nei 1200 juodai apsirengusių ir anglimi išsitepliojusių veidus vyrų iš viso pasaulio susirinko Santa Maria Maggiore miestelyje pasidalinti darbine patirtimi ir “nupūsti suodžių" nuo gilias istorines šaknis turinčios profesijos. Škotai, norvegai, amerikiečiai, belgai, lietuviai – tai atstovai iš mažiausiai 20 skirtingų pasaulio šalių, atvykusių į kasmetinį kaminkrėčių suvažiavimą.
Lietuvos nacionalinė židinių, dūmtraukių montuotojų asociacija Lietuvoje gyvuoja jau penkerius metus ir vienija net 24 įmones. Į šventę Italijoje vis gausėjantis lietuvių kaminkrėčių būrys važiuoja jau trečius metus iš eilės. Šiemet rugsėjo 1-ąją iš Vilniaus išriedėjusiame autobuse prie lietuvių pirmą kartą prisidėjo ir kolegos iš Latvijos bei Estijos. Ilgos kelionės metu juodai apsitaisę vyrai sutartinai trimis kalbomis traukė Kaminkrėčių himną.
Juoda praeitis
Kelionės – neišvengiama visų kaminkrėčių darbo dalis. Daugelis jų, išsibarstę po visą pasaulį, kiekvienų metų rugsėjo pradžioje grįžta į Viggezzo ( liet. Vidžeco) slėnį – kaminkrėčių amato lopšį.
Nederlinga žemė nepajėgė išmaitinti visų čia nuo amžius gyvenančių žmonių, tad nebuvo šeimos, kuri spaudžiama vargo, nebūtų atidavusi savo mažiausių vaikų į vadinamųjų šeimininkų rankas. Senieji kaminkrėčiai kaimuose pasirodydavo jau ankstyvą rudenį, ir ilgam žiemos periodui, trukusiam net iki balandžio, išsivesdavo mažiausius kaimo berniukus. Vaikų laukdavo ilgos ir varginančios kelionės, grubus šeimininkų elgesys. Dauguma senųjų kaminkrėčių buvo rūstūs, mažakalbiai žmonės. Savo samdinius jie versdavo sunkiai dirbti, o valgyti duodavo labai mažai. Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys netilps į siaurą kaminą... Patys šeimininkai ant stogo retai lipdavo rizikuodami įgriūti, tad mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.
Kaminkrėčių klajonės
Laimei, vaikų dabar šiam amatui jau niekas nesamdo, o kaminkrėčiais dirbantys suaugę Lietuvos vyrai į Italiją atvyko iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų. Tik jie vieni žino, kiek kilometrų tenka kasdien įveikti, kol apeina, apvažiuoja visus priežiūros reikalaujančius kaminus, židinius, dūmtraukius! Juk švarus kaminas, tai šilta ir saugi žiema. Neveltui manoma, jog laiku apsilankęs kaminkrėtys padeda išvengti gaisro nelaimės.
Norėdami išvengti traumų, kaminkrėčiai dažniausiai dirba po du, ir kaminus valo tiek iš apačios, tiek iš viršaus. Yra pasitaikę, jog atvykę valyti kamino, kaminkrėčiai ant jo lipti tiesiog atsisako, nes stogas labai status ir apledėjęs. Tuomet reikia palaukti gersenių orų. Būtent todėl kaminus, židinius ir dūmtraukius geriausia susitvarkyti dar vasarą, nelaukiant liūčių ar šalčio.
Šiandien kaminkrėčiais tampama dėl įvairių priežaščių. Vienus į šį verslą įtraukia draugai, ieškodami porininkų, kiti užsinori patys išbandyti legendomis apaugusio amato romantiką. Pasak nuolat po suodinus kaminus belandžiojančio kaminkrėčio Egidijaus Kurliansko, užlipus ant aukšto stogo ir prisilietus prie senų, laiko išbandymus patyrusių kaminų, apima nepaprastas jausmas. O dar ir dangus ranka pasiekiamas...
Kaminkrėčiai, pasitelkę į darbą įvairiausio dydžio šepečius, trosus ir nedidelius rankoje telpančius veidrodėlius, gali nesunkiai išvalyti bet kokį kaminą.
Šiandien iškrėsti kaminą kainuoja nuo 50 iki 500 litų, tačiau su kaminkrėčiu geriau nesiderėti. Šio amato meistrai žino aibes triukų, kaip pamokyti gobšų šeimininką.
Taip kaminuose atsiranda, švilpukais virtę vamzdeliai, raktų ryšulėliai, nuolat švarų kaminą rodantys veidrodėliai... Ir tik dar kartą atėjęs kaminkrėtys “išvaduoja" namus nuo nelabos dvasios.
Kaminkrėčių nešama laimė
Kaminų valymas – dar viena Italijoje vykstančios šventės sudedamoji dalis. Ilga juodų vyrų eilė vinguriuoja siauromis slėnio miestelio gatvelėmis, kur vienas prie kito susispaudę nameliai kaminkrėčių akis traukia šimtais aukštų kaminų, iškilusių virš akmenimis dengtų stogų. Gatvėse ant laužų variniuose katiluose kaimo moterys maišo ir visus vaišina polenta- kukurūzų koše. Ši košė, vietinių vadinama valgomu auksu, ilgus metus buvo pagrindinis ir vienintelis slėnio žmonių maistas. Dabar vietiniuose restoranuose ji gardinama įvairiais mėsos, grybų, sraigių ar sūrio padažais.
Ši šventė – tai proga pasidalinti praeities prisiminimais, patirtimi. Senieji kaminkrėčiai prisimena, jog mažus purvinus kaminkrėčiukus šeimininkės labai nenoriai įsileisdavo į namus. Įlindęs į siaurą purviną kaminą, vaikas iš jo išlysdavo lydimas dar didesnio suodžių debesies. Užmokestis būdavo labai menkas, tad dažniausiai tekdavo pasitenkinti tik sausa duonos kriaukšlele. Laikai pasikeitė, kaminkrėtys tapo laimės simboliu, o toks pasikeitęs požiūris turi savo istoriją.
Menama, kad apie 1612 metus Prancūzijoje, seno kaminkrėčio Giovanni Pidò globojamas mažas berniukas kaip įprasta stengėsi išvalyti vieną iš daugelio karališkųjų rūmų kaminų. Per klaidą kaminkrėčiukas atsidūrė kamine, vedančiame į vieną iš salių, kurioje suokalbininkai rezgė pinkles nužudyti karaliui. Slapta nuklausęs visą pokalbį, berniukas viską papasakojo savo šeimininkui, kuris savo ruožtu apie suokalbį pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo greitai išaiškinti ir nubausti, karaliaus gyvybė išgelbėta, o kaminkrėčiams gausiai atsidėkota. Negana to, jie tapo laimės simboliu ir dabar vykstančios šventės metu smaginasi visus purvindami juodomis nuo suodžių rankomis. Linksmiausia, kad šiandien daugybė moterų mielai atkiša žandą juodam bučiniui, o vyrai tiesia ranką tvirtam, bet purvinam kaminkrėtiškos rankos paspaudimui. Juk tai neša laimę!
