„Pradžioje, pirmus šešerius metus, viskas su vyru klostėsi gerai, o paskui prasidėjo draugai, alkoholis , santykiai po trupučiuką pradėjo šlyti. Vyras išgerinėdamas pradėjo smurtauti – iš pradžių prieš mane, o po to ir prieš vaikus. Kai aš vaikus užstodavau, tai tekdavo man. Būdavo ir psichologinio smurto: kai kažko jam neduodavau ar nepadarydavau, jis spausdavo iš pradžių žodžiais, o paskui į darbą paleisdavo kumščius, taip pat ir kojas“, – pasakojo Edita.
Nuomos pinigus pralošė
Moteris sako, kad sunkiausia buvo paskutinius trejus gyvenimo si vyru metus, kuomet visa Editos šeima buvo išmesta iš namų.
„Vyras kazino pralošė visus pinigus, kurių reikėjo sumokėti už butą. Jis tądien išėjo, o aš buvau viena su tuomet dar penkiais vaikais, iš kurių vienas – kątik gimusi mergaitė. Šeimininkė buvo nesupratinga, ir negavusi nuomos pinigų, mus išvarė.
Tuomet išvažiavome pas vyro tėvus į kaimą, kur santykiai dar labiau pašlijo. Vyras tuomet nedirbo, su draugais gerdavo, o jeigu kokį darbelį ir susirasdavo, tai jokių pinigų namo neparnešdavo. Aš tuo metu buvau dekrete“, – kalbėjo Edita.
Moteris sako ne kartą buvo kvietusi dėl smurtaujančio vyro policiją, sykį jis net sumušė dukrą taip, kad Edita galvojusi, kad lūžo žandikaulis. Laimei, šios spėlionės nepasitvirtino – žandikaulis nebuvo lūžęs. „Buvo pradėta byla, bet jis lengvai ten praslydo“, – sakė Edita.
Vos neužmušė
Pašnekovė sako, kad, kuomet vyras nedirbdavo ir būdavo namuose, tada dar viskas būdavo ne taip blogai, tačiau, kai jis susirasdavo darbą ir su draugais imdavo gerti, Editai su vaikais prasidėdavo liūdnos dienos.
„Tada draugai jam visko pripasakodavo – ko buvo irk o nebuvo, o jis visais tikėdavo. Visi mano artimieji žinojo, kad mano vyras smurtauja. Mano tėvelis prieš pat mirtį irgi pasakė: skirkis, nes tu gyvenimo neturėsi. Visgi skirtis aš nenorėjau, nes mano pačios tėvai buvo išsiskyrę ir visą tą naštą turėjau pati nešti. Aš tada turėjau ir brolius prižiūrėti, ir namus, o dirbti išėjau 15-os metų, nes reikėjo padėti mamai. Aš ir bijojau palikti vyrą, nes jis sakė man, jog neturėsiu, kur eiti su tiek vaikų ir kad man nepasiseks“, – sakė Edita.
Moteris prisimena, kad jos vaikai eidavę į mokyklą su baime, nežinodami, ar jie grįžę ras ją gyvą.
„Kai apsisprendžiau išeiti iš vyro, kilo didelis konfliktas dėl pinigų, nes aš jam nedaviau cigaretėms. Aš jam pasakiau, kad tie pinigai vaikui kelionėms ir mokyklai, tačiau jis atsakė, kad jam nesvarbu. Galop aš nusileidau, o jis prisikabino prie vyresnės dukros, tad aš ją apgyniau ir visi smūgiai atiteko man.
Vėliau aš išbėgau į lauk kviesti policiją, o jis mane pasivijo, parvertė ant žemės ir bandė pasmaugti. Tada mane išgelbėjo vaikai – ėmė mušti tėtį, kad mane paleistų“, – prieš daugiau kaip prieš dvejus metus įvykusį incidentą prisimena Edita.
Išsilaisvinimas
Tuo ir baigėsi jos gyvenimas kartu su vyru – moteris, vaikų išlaisvinta nuo mušančio tėvo, išsikvietė policiją ir paprašė ją išvežti į Vilniaus krizių centrą. Policija moteriai iškart nurodė, kad jos vyrą uždarys dviem parom, tačiau tas Editos nebetenkino – ji žinojo, kad po to vyras grįš, ir bus dar blogiau.
„Taip aš su savo šešiais vaikais atsidūriau Vilniaus krizių centre. Aš jau iš anksto rinkausi informaciją, kur su vaikais galėčiau prisiglausti – prašiau ir mokyklos, į kurią ėjo vaikai, direktorės, kokio namelio, tačiau negavau. Taip beieškodama informacijos radau Krizių centrą, kur mane galėjo priimti su visais vaikais“, – prisimena Edita.
Moteris krizių centre išbuvo 10 mėnesių, per kuriuos atsigavo tiek ji, tiek ir jos vaikai. Krizių centre moteris gavo ir psichologinę pagalbą, ir palaikymą iš darbuotojų, o vaikai – užsiėmimus. Edita ten atgavo ir pasitikėjimą savimi:
„Kada tiek metų gyveni, kai tau sako, kad tu nieko negali, esi niekam nereikalinga, Krizių centre atsigauni, atrandi savyje drąsos ir kitaip pradedi žvelgti į gyvenimą. Vaikai irgi labai atsigavo, pradėjo savimi pasitikėti, nurimo. Čia jie gali ramiai atsigulti ir atsikelti, o namie tėvas kartais ir naktimis neduodavo miegoti. Jeigu aš kažko nepadarydavau ar neduodavau, jeigu nebūdavo lytinių santykių, tai jis vaikus pažadindavo ir jie eidavo į mokyklą nemiegoję“, – prisimena Edita.
Krizių centre moteris pagaliau pasijautė laisva – ji galėjo daryti, ką tinkama, bendrauti su namiškiais ir draugėmis, ką jai drausdavo vyras. Edita sako, kas paskui ir pati vengdavusi giminės švenčių, nes vyras po to keldavo pavydo scenas, ir moteris nuo to tik kentėdavo.
Vaikai matytis nenori
Ji sako, kad vyras, kol ji buvo Krizių centre, jai dažnai skambindavo ir grasindavo. Iš pradžių Edita bijojo jo grasinimų, tačiau vėliau nebekreipė dėmesio ir išsilaisvino iš baimės gniaužtų.
Daugiau kaip prieš metus moteris išsiskyrė su savo vyru. Vaikai, aišku, buvo priteisti Editos globai, tačiau tėvui teisė matytis su vaikais nebuvo apribota. Visgi tėtis, sako Edita, beveik nesimato su vaikais – nei jie išreiškia noro, nei jis. Kadangi tėvas yra bedarbis, alimentus Editai už vaikus moka valstybė, o tėtis prie vaikų išlaikymo neprisideda niekaip – nebent retkarčiais nuperka savo atžaloms ledų.
„Vaikai nenori matytis su tėvu – juk jie viską matydavo, kaip jis smurtaudavo. Mažosios iš viso ant rankų jis nepaims, jeigu kelia balsą. Aš ir neverčiu vaikų su juo matytis. Jie dabar labai džiaugiasi, kad ryžausi palikti tėvą, sako man, kad, nors ir prikrečia aibių, mane labai myli. Jie sako, kad dabar turi daugiau, nei tada, kai gyveno su tėvu, ir nereikia nieko bijoti“, – kalba Edita.
Baigė mokslus ir pakeitė darbą
Po to Edita Krizių centre pamatė Vakarinės mokyklos skelbimą ir moteris ryžosi įgyvendinti savo svajonę – baigti vidurinę (Edita buvo baigusi 10 klasių).
„Tad nuėjau mokytis, o paskui grįžau į darbą – dirbau valytoja. Buvo sunku, nes reikėjo daug lakstyti ir net pietų nespėdavau pavalgyti, bet, kai mokslus baigiau ir perėjau į kitą darbą – siuvėjos, tapo lengviau. Baigus mokslus kol kas dar negalvoju kažko studijuoti, bet vėliau norėčiau tapti konditere“, – pasakoja moteris.
Edita sako, kad net vaikai pastebėjo, jog ji pasikeitė – atsitiesė, pradėjo labiau pasitikėti savimi. Ir moteris tuo labai džiaugiasi.
Kai pašnekovė buvo Krizių centre, jai socialinė darbuotoja pasakė apie „Moterys kalba“ komandą, ieškančią moterų, palikusių savo smurtaujančius vyrus.
„Iš pradžių su komanda buvo parašytos mūsų, moterų, istorijos, o paskui – fotosesija. Iš pradžių planavome į fotosesiją eiti su kaukėmis, paslėpti veidus, bet kai taip gražiai mus padažė, tai fotografavomės be kaukių. Dabar stendai su mūsų nuotraukomis yra mieste – mano vaikai patys nusifotografavo prie mano nuotraukos.
Prie mano plakato dar parašyta: „gal dar prezidente būsiu“. Aš tuo norėjau pasakyti, kad reikia siekti tikslo, kad gyvenimas pasikeistų. Mes, smurtą patyrusios moterys, nusprendėme kalbėti, nes jeigu tylėsime, niekas nepasikeis – nei įstatymai, nei požiūris į žmones“, – nurodė Edita.
Ji smurtą patiriančioms moterims nori perduoti žinutę: dėl vaikų neverta gyventi kartu su smurtaujančiu vyru, nes vaikai matydami ar net patirdami smurtą labai kenčia.
„Gyvenimas per trumpas, kad sėdėtum ir kentėtum. Gyvenimas duoda daug ir reikia iš jo imti tą, ką jis duoda. Kai gyvenau su vyru, ypač paskutinius trejus metus, gyvenimas man atrodė pilkas ir niūrus – kasdien. Dabar man jis atrodo gražus“, – kalbėjo Edita.
2014 metais Lietuvoje buvpo pradėti 10 374 ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimojoje aplinkoje, 2013-ais – 10015, 2012 – 7586 tyrimai.
Europos Sąjungos (ES) fundamentalių žmogaus teisių agentūros trečiadienį Vienoje pristatytoje ataskaitoje pažymima, jog trečdalis moterų Europoje patyrė fizinį ar seksualinį smurtą, 5 proc. buvo išprievartautos
