Prieš metus žmonės galėjo perskaityti mažąjį princą žemaitiškai – „Mažasis princos.“ O šiais metai prie šios knygos prisijungė dar dvi tarmės: aukštaičių – „Mažasai princas“ – ir dzūkų – „Mažulis princas“.
„Mažasisiai princas mani apipyla klausimais, ale maniškiu, ragis, negirdėja. Garsas apipyla – girdit, kietai aš tariu, jeigu mes dabar dedam lygybę, kaip būtų standartinėj kalboje, būtų „apipylė“, – pasakoja knygos vertėja Daiva Kardelytė-Grinevičienė.
Taip skamba aukštaičių tarmė, o tiksliau – rytų aukštaičių, uteniškių patarmė. Joje ypač skiriasi kirčiavimas, taip pat ir kai kurių žodžių tarimas.
Perrašyti knygą aukštaitiškai vertėjams užtruko apie pusę metų. Tiesa, jie pasakoja, kad teko susidurti su ne vienu iššūkiu – kaip sudėlioti sakinio struktūrą, taip pat kaip pritaikyti knygą įvairaus amžiaus skaitytojams.
„Sakinio pradžia „tai yra“ labai dažnai kartojasi lietuviškajame vertime. Ir patarmėje, na, taip nesakoma, tokios formuluotės nėra, tai buvo ganėtinai sudėtinga rasti tą tokį skambesį“, – sako D. Kardelytė-Grinevičienė.
„Jaunimas paima – du žodžiai, atsiverčia eilutę, trečio žodžio nesupranta ir meta knygą į šoną. Negali tos kalbos padaryti labai buitinės, nes tada prapuola Egziuperi. Tai va, čia yra valundelį – tas lį – mes čia dar nosinę prikabinom, l perbrauktas, tai reiškia, kad negali tarti „ly“, – sako knygos vertėjas Vytautas Kardelis.
„Mažasis princas“ dzūkiškai
„Labu dzienu“, – pasisveikino Mažulis princas. „Labu dzienu“, – atsakė kupčius. Naujausius žernukus – tai čia turima omeny naujausius vaistus troškuliui numalšyti“, – kaip knygos fragmentas skamba dzūkiškai, pasakoja knygos vertėjas, poetas Juozas Žitkauskas.
Poetas pasakoja, kad versti nebuvo sunku – toks jausmas, jog Egziuperi knygą lyg dzūkų tarme rašė. Pasak jo, šioje tarmėje kietinami žodžiai.
„Norėdami kitatarmiai pamėgdžiot dzūką, tai belekur sudeda „dz“, „c“ ir maždaug „čia dzūkiškai pašnekėjau“ – nei galo dzūkiškai nepašneka“, – sako J. Žitkauskas.
Nors perrašyti knygą dzūkiškai nebuvo sunku, iššūkių vertėjai, vis tik, neišvengė.
„Stengėmės kaip įmanoma išvengti svetimybių iš gudų rusų ar lenkų kalbos o, iš tiesų, dzūkai turi gražių savo žodžių“, – teigia poetas.
Idėjos autorius Marius Čiuželis sako, kad tokios knygos padeda nepamiršti, kokia yra spalvinga ir tarmėmis turtinga lietuvių kalba. Pasak jo, vis daugiau žmonių apie tarmes pamiršta.
„Viena tarme arba potarme bekalba vienas kaimas, kuriame 5 trobos belikusios, ir tie žmonės skaičiuojami ne šimtais tūkstančių, o skaičiuojami dešimtimis“, – teigia M. Čiuželis.
Netrukus knygos mylėtojus pasieks ir audioknyga dzūkų bei aukštaičių tarmėmis. Tiesa, suvalkiečiams teks nusivilti – knygos šia tarme nebus – mat ji neturi atskiro raidyno, tačiau audioknygos suvalkiečiai tikrai sulauks ir galės klausytis šios pasakos.
Daugiau apie tai sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
