Valstybė neturi sukaupusi nei maisto produktų, nei dujokaukių atsargų, tad krizinių situacijų atveju teks pasikliauti tik savimi. Tarybiniais metais įrengtos slėptuvės yra avarinės būklės, dujokaukių nėra net parduotuvėse, o civilinės saugos pareigūnai gyventojams pataria savimi pasirūpinti patiems, skelbia "Šiaulių kraštas".
Slėptuvės privatizuotos
Šiaulių savivaldybės Civilinės ir darbo saugos skyriaus duomenimis, šiuo metu mieste yra 13 slėptuvių. Beveik visų jų būklė avarinė, nė viena nebeatitinka inžinerinių, techninių, statybinių ir higieninių reikalavimų.
„Vyriausybė neskyrė finansavimo slėptuvių priežiūrai. Gyventojai nešė į jas visokias šiukšles, senų baldų, veisdavosi graužikai. Kad slėptuvės netaptų užkrato židiniais, jas buvo nutarta privatizuoti“, — sakė Jaronimas Ulianskas, Šiaulių savivaldybės Civilinės ir darbo saugos skyriaus vedėjas.
Savivaldybei priklauso dvi slėptuvės. Po Dvaro gatvės 78 pastatu įrengta vadavietė ir Dubijos gatvėje 22. Pusė vadavietės užima Savivaldybės dokumentų archyvas. Dubijos gatvės slėptuvėje glaudžiasi benamiai.
Dar keturios slėptuvės, esančios bendrovių „Gatvių apšvietimas“, “Šiaulių energija“, VST ir “Teo“ patalpose, yra pakankamai geros būklės.
Išgelbėtų laiku gauta informacija
J. Ulianskas pats abejoja slėptuvių efektyvumu ir reikalingumu. Jei jos ir būtų tinkamos naudoti, į jas tilptų tik 5 procentai Šiaulių gyventojų.
„Ką jos padėtų, jei kiltų branduolinis karas? Nuo šiuolaikinių ginklų slėptuvės neišgelbėtų. O nuo radiacijos debesies, tokio, kuris susidarė sprogus Černobylio atominei elektrinei, iš dalies pasislėpti galima ir namie.“
Slėptuvės buvo įrenginėjamos Šaltojo karo metais, kai visa Tarybų Sąjunga ruošėsi karui. Pirmiausia buvo siekiama apsaugoti darbininkus, kad išgyvenę jie galėtų toliau dirbti. Todėl slėptuvės buvo įrenginėjamos įmonėse, gamyklose.
„Gyventojus galima apsaugoti ne tik įkišus į slėptuvę. Svarbiausia laiku gauti informaciją apie pavojų ir mokyti gyventojus saugotis elementariausiomis sąlygomis.
Anksčiau gyventojams buvo paruoštos ir dujokaukių atsargos. Tačiau jų garantijos laikas baigėsi, jos buvo išmestos. Valstybė dujokaukių, ar net maisto atsargų sukaupusi neturi. Jei kiltų karas ar kitoks pavojus, padėtis būtų liūdnoka, — pripažino J. Ulianskas.
Slėptuvės tapo našta
„Šiaulių kraštas“ apsilankė požeminėje vadavietėje, kuri šiuo metu paversta Savivaldybės archyvu. Apie 1976 metus įrengtoje ir 500 žmonių talpinančioje slėptuvėje karo atveju turėtų rinktis miesto valdžia. Vadavietėje įrengta telefonų stotis, kitos ryšių sistemos jau seniai nebeveikia. Vandens cisterna užakusi, sukrautos dujokaukės nebetinkamos naudoti, ventiliacinės įrangos filtrai pasenę. Pasinaudoti galima būtų tik radiacijos matavimo prietaisais. Apie tai, kad čia būta slėptuvės primena masyvios durys, turinčios apsaugoti nuo sprogimo bangos.
Civilinės ir darbo saugos skyriaus specialistai Eugenijus Einoris ir Jurgis Poskriakovas sakė, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, valstybė nebeskyrė pinigų slėptuvių išlaikymui ir jos tapo našta.
„Slėptuvę reikia prižiūrėti, remontuoti, šildyti, o jokios naudos iš jos nėra. Kas norės ją išlaikyti? Šiauliuose Vilniaus gatvėje slėptuvių buvo po kiekvienu daugiaaukščiu. Dabar jos atiduotos gyventojams kaip rūsiai, arba Turto skyrius leido jas privatizuoti“, — sakė specialistai.
Kiekvienas už save
Civilinės saugos departamento direktorius Vidas Astrauskas teigė, kad Šiaulių apskrityje slėptuvių nėra, nes kaimiškose vietovėse jos nebuvo statomos, tam pritaikytos buvo kolūkių daržovių saugyklos, rūsiai. Daugiabučiuose buvo įrengtos priešradiacinės priedangos.
— Ką gyventojams reikėtų daryti kilus atominiam ar kitokiam pavojui?
— Nėra tokios politikos, kad valstybė stengtųsi aprūpinti gyventojus slėptuvėmis ar dujokaukėmis. Tam reikalingi milžiniški pinigai. Juk ir grėsmės tokios nėra. Gyventojai turėtų patys savimi pasirūpinti.
Patarimai žmonėms, ką daryti kilus radiaciniam, atominiam, cheminiam ar kitokiam pavojui skelbiami internete.
— Kam reikalingi Civilinės saugos skyriai, jei gyventojai savimi turi rūpintis patys?
— Mes daug turime reikalų. Nesame tiesiogiai susiję su gyventojais. Mes susiję su pavojingais, gyvybiškais svarbiais objektais, su savivaldybėmis, valstybinėmis įstaigomis, įvairiomis tarnybomis. Užsiimame ir prevencija, švietėjiška veikla.
Šiaulių savivaldybės Civilinės ir darbo saugos skyriuje dirba šeši žmonės: trys rūpinasi civiline sauga, du — karo prievolės reikalais, vienas — sandėlininkas. Pasak J. Uliansko, skyriaus darbuotojai rūpinasi civiline sauga įmonėse. Mieste yra apie 40 pavojingų objektų: degalinės, su pavojingomis medžiagomis dirbančios bendrovės.
Dujokaukė — deficitas
Dujokaukių atsargų gyventojams nėra. Parduotuvėse dujokaukių taip pat vargu, ar galima rasti.
Darbo drabužiais ir apsaugos priemonėmis prekiaujančioje parduotuvėje dirbantis Ramūnas sako, kad pasiūlyti gali tik kaukių ir puskaukių. Kaukė su filtru kainuoja 308 litų, o puskaukė su filtru — nuo 90 iki 100 litų.
„Kaukes perka tik įmonės. Rusiškomis dujokaukėmis prekiauti negalima, nes jos neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Kažin ar surastumėte Šiaulių parduotuvėse dujokaukių, bet ir paklausos nėra. Europoje pagaminta dujokaukė gali kainuoti 2000 litų“, — sakė Ramūnas.
„Šiaulių krašto“ žiniomis, dujokaukę Lietuvoje galima nusipirkti ir už 300 litų.
