„Nepagautas – ne vagis“, – matyt, tokia filosofija vadovaujasi tie, kurie, įvykdę nusikaltimus, stengiasi nuo teisėsaugos pasislėpti. Apskričių policijos komisariatuose tokių „pražuvėlių“ per metus įregistruojama po kelias dešimtis.
Netikras valkata
Visai neseniai Biržų policijos komisariato kriminalistai iš daugiabučio rūsio į dienos šviesą išvilko sugyventinės Virginijos V. nužudymu įtariamą Širvėnos seniūnijos Jokūbiškių kaimo gyventoją Darių Čyvą (40 m.).
Atokioje Jokūbiškio sodyboje gyvenusios Virginijos V. (44 m.) buvo pasigesta ir policijai pranešta kovo 20-osios popietę. Pirmiausiai sunerimo kaimynai, kai atėjusių prie sodybos į namus jų neįleido nuo grandinės paleistas Virginijos V. šuo, o ir trobos viduje įtartinai niekas neatsiliepė.
Aštuoniolikmetis Virginijos V. sūnus, gyvenantis pas giminaitę Biržuose, nesulaukęs motinos atsako į telefono skambučius, atskubėjo į Jokūbiškį. Motinos namai pasitiko įtartina tyla, o ant durų kabėjo spyna. Atrakinęs duris vaikinas čia pat, prieangyje, pamatė kruvinus batų pėdsakus... Lovoje, po antklode, gulėjo jau atšalęs Virginijos V. lavonas. Jis buvo nusėtas mėlynėmis, žiojėjo atviros kažkuo aštriu prakirstos žaizdos.
Įtariama, kad čia pasidarbavo Virginijos sugyventinis D. Čyvas. Sako, šiaip jau darbštus vyras nespjaudavęs į taurelę (beje, velionė – irgi). O kaip sakoma, išgėrus ima rodytis ir balti arkliai, ir juodi velniai. Kaimynai kalbėjo, kad Virginija V. iki Velykų buvo prisižadėjusi negerti, tačiau lyg tyčia – pagunda: kaimynai šventė gimtadienį ir pakvietė į puotą. Va, čia moteris ir neišlaikė...
Už „įžadų“ nesilaikymą grįžusiai namo Virginijai V. sugyventinis ištaisė pirtį – ir dar tokią, kad taškėsi kraujai... Kai atsitokėjo ir suprato, ką padaręs, užrakino duris, paleido šunį ir pasislėpė.
Kadangi artimų giminaičių D. Čyvas neturi, tad jis pasuko į Biržus ir įsikūrė vieno daugiabučio rūsyje, šiluminiame mazge. Matyt, tikėjosi, kad niekas neatkreips dėmesio – tiesiog pamanys, kad tai dar vienas benamis, radęs šiltą vietelę besibaigiančios žiemos šalčiams pralaukti. Tačiau neįvertino pastabių kaimynų – šie ir pranešė policijai apie „naujakurį“.
Padeda artimieji
Biržų policijos komisariato viršininkas Eugenijus Šopis sako, jog D. Čyvas – ne vienintelis, padaręs nusikaltimą ir movęs į krūmus. „Šiuo metu paskelbta 27 asmenų, įtariamų padariusių nusikaltimus, paieška, – sako E. Šopis. – Tris jau suradom“. Traukti tuos įtariamuosius pareigūnams tenka iš įvairių vietų: tvartų, palėpių, griovių ir net spintų. Biržų policininkai dažnai juos parsiveža ir nuo pasienio, pasiruošusius sprukti ir slėptis pas kaimynus latvius ar dar toliau.
E. Šopis prisiminė, kaip policininkai gana ilgai ieškojo vieno įtariamojo. Jie turėjo duomenų, kad šis dažnai būna namuose, bet atvykę niekada jo nerasdavo. Artimieji tik kraipydavo galvą ir duodavo suprasti, atseit neįsivaizduojantys, kur jis galėtų būti. „Tačiau vieną kartą į to įtariamojo namus atvykus mūsų žmonėms, staiga ėmė krutėti spinta ir sklisti keisti garsai, – pasakojo Biržų policijos vadovas. – Pradarius spintos duris, kartu su drabužių kupeta išvirto ir mūsų ieškomas vaikinas“.
Šienaudavo naktį
Vilniaus rajono policijos komisariato viršininkas Josifas Kuzmickis irgi prisiminė ne vieną istoriją, kai „prisidirbę“ asmenys stengėsi atitolinti atpildo valandą ir pasipūstė padus. „Šaltuoju metų laiku tokie bėgliai stengiasi paslėpti kokioje nors šiltoje užsienio valstybėje, – sako J. Kuzmickis. – O vasarą tai ir čia, Lietuvoje, prieglobstį susiieško. Prisimenu prieš kokius 20 metų nutikusią kuriozinę istoriją. Gal penketą metų vargome ieškodami vieno smulkaus vagišiaus, kuris dar ir alimentų savo vaikams nemokėjo. Ieškomojo motina gyveno kaime netoli miško, todėl įtarėme, kad jis, ko gero, ir slepiasi kažkur miške. Ne kartą ir tą mišką „šukavome“. Pagaliau, eilinį kartą beieškant, įtarimų sukėlė kažkaip neįprastai auganti eglutė. Nieko labai nesitikėdami ją pakrutinome ir – atsivėrė anga į urvą...“
Pasirodo, tas ieškomasis buvo išsirausęs ne tik urvą, daugmaž tinkamą gyventi, bet net „tunelį“ iki pat gretimais tekančio upelio. „Sutemus jis išlįsdavo iš to savo urvo ir padėdavo motinai nudirbti įvairius ūkio darbus: priskaldydavo malkų, pievas nušienaudavo, ką reikia sutaisydavo. Žodžiu, be darbo nesėdėjo, – toliau pasakojo J. Kuzmickis. – Kai šio jauno vyro byla pasiekė teismą, teisėjas jam net įkalinimo bausmės neskyrė. Mums visiems buvo aišku, kad menką nusikaltimą tepadaręs žmogus save nubaudė visu griežtumu – net 5 metus prasėdėjo tikroje belangėje“.
Apsimetė girtuokliu
O štai kovo 1-osios vakarą Vilniaus rajono policijos komisariato Maišiagalos nuovados pareigūnai, važiuodami į Visalaukės kaimą pas laisvės atėmimo bausmę vengiantį atlikti ir besislapstantį Zbignevą G. (36 m.), kelkraštyje pastebėjo stovinčią „Audi A6 Avant“ ir prie jos numestą ratą. Vairuotojo niekur nesimatė. Nieko įtartino nepastebėję policininkai nutarė, kad šis nuėjęs ieškoti pagalbos, ir nuvažiavo.
Namie Zbignevo G. pareigūnai nerado, o grįždami atgal pastebėjo, kad palikta be priežiūros „audinė“ tebestovi, bet veikia signalizacija, o šalia mėtosi žirklės, apdailos detalės, raktas rato varžtams atsukti, o ir vairuotojo durų spynelė išlaužta. Atidžiai apsidairę pareigūnai įtarė, kad įsilaužėlis gali būti kažkur netoliese. Ir iš tikrųjų – griovyje į pusnį įsirausęs gulėjo vyras – neva miegojo. „Pažadintas“ jis prisistatė Audriumi ir ėmė aiškinti, jog esąs toks girtas, kad beeidamas nugriuvęs, nebegalėjęs atsikelti ir užmigęs. Tačiau policininkai atpažino, kad prieš juos stovi ne kas kitas, o jų ieškomasis Zbignevas G.! Pasirodė, kad kol mašinos savininkas ieškojo pagalbos, Zbignevas G. buvo ėmęsis automobilį „nurinkti“. Dabar jam pradėtas ikiteisminis tyrimas dar ir dėl vagystės.
Kelios kategorijos
Bėglius teisėsaugininkai skirsto į kelias kategorijas. Vieni, įvykdę nusikaltimą, išsigąsta ir nevalingai blaškosi nežinodami, ką daryti, kiti – atvirkščiai. Puikiai suvokdami, kad padarė nusikaltimą ir kad teks už jį atsakyti, kaip įmanydami bando kuo ilgiau nepakliūti į policijos akiratį. Išgėrusieji laukia, kol kraujyje nebeliks alkoholio, o įvykdžiusieji nusikaltimą su bendrininkais, stengiasi išlošti laiko, kad suderintų gynybos strategiją ir taktiką, paveiktų nukentėjusiuosius.
O trečioji kategorija nusikaltėlių sprunka į užsienį – mat būna įsitikinę, kad svetimoje šalyje niekas jų nesuras. „Neretai toks nusikaltėlis ir svečioje šalyje ramiai gyventi negali, tad anksčiau ar vėliau pakliūna į vietos policijos rankas, – sako Jonavos policijos komisariato Organizacinio poskyrio viršininkas Mindaugas Jukna. – O kadangi būna paskelbta tarptautinė paieška ir surašytas Europos arešto orderis, toks bėglys grąžinamas namo“.
Pirmiau – paūžti
Na o tie išsigandusieji bėgliai – tai dažniausiai žmonės, nusikaltimą padarę netyčia, apsivogę ar tiesiog „persistengę“ besimušdami, ypač kai alkoholis būna aptemdęs protą. Tokie nepuola naikinti įkalčių ar užsitikrinti sau alibi, o tarsi stručiai kiša galvą į smėlį. Tik tas jų „smėlis“ paprastai būna namo rūsys, apleista palėpė, nuotėkų vamzdžiai ar pakelės griovys, apžėlęs krūmais.
Prieš gerą dešimtį metų vienam Jonavos kriminalistui teko gaudyti vagį. Sprukdamas vagišius neapsižiūrėjo, kaip atsidūrė prie upės. Matydamas, kad pareigūnas neketina jo palikti ramybėje, vagis šoko į Šventąją – matyt, pamiršęs, kad nemoka plaukti... Taigi pasivijusiam vagį pareigūnui nieko kito nebeliko, kaip šokti į šaltą pavasario vandenį ir traukti į krantą skęstantį nelaimėlį.
O prieš porą mėnesių Jonavos policininkai susidūrė su tokiu Žeimių miestelio gyventoju Pauliumi Zarecku (23 m.), visai bebaigiančiu degraduoti jaunuoliu. Kiek galėdama juo rūpinosi močiutė Marija P. (70 m.), nes motina irgi girtuokliauja – deja, dažnai kartu su sūnumi.
Tą sausio pabaigos vakarą P. Zareckas pristigo pinigų. Į kompaniją pasikvietė penkiolikmetį draugą ir abu, apsimuturiavę galvas skudurinėmis kaukėmis, įsiveržė į močiutės butą. Pargriovęs senolę ant žemės ir prikišęs peilį prie kaklo, P. Zareckas pareikalavo pinigų (matyt, buvo įtikėjęs, kad močiutė neatpažins jo balso). Marija P., žinoma, atidavė ką tik gautą pensiją ir, plėšiką atpažinusi, tuoj pat kreipėsi į policiją.
Na o anūkas, puikiai suvokdamas, kad už įvykdytą nusikaltimą, ko gero, teks atsisveikinti su laisve, pasislėpė pas draugus. Ten smagiai leido laiką, vaišindamas juos svaigalais, pirktais už apiplėštos močiutės pensiją. „Negalėjau gi iš karto pasiduoti, – aiškino po trijų dienų pagaliau jį suradusiems policininkams. – Nutrokščiau kameroje be degtinės!“
Sunaikina įkalčius
Policijai daugiausia bėdų pridaro ir darbą apsunkina tie, kurie įvykdę nusikaltimus bando išlošti laiko, kad užglaistytų padaryto nusikaltimo pėdsakus. Ne su vienu tokiu tipu yra tekę susidurti ir Elektrėnų kriminalistams. Šio policijos komisariato viršininkas Andžejus Grudinskis teigia, jog dauguma tokių bėglių būna įvykdę sunkius nusikaltimus. „Prieš porą metų Pastrėvio kaime teko gaudyti žagintojus, – pasakojo A. Grudinskis. – Mergina pabėgo nuo smurtautojų ir pasislėpusi šiltnamyje iškvietė policininkus. 29 metų kaunietis buvo sučiuptas iš karto, o 23 metų namo šeimininkas puolė bėgti. Įsibridęs į netoliese esančią pelkę, matyt, įsivaizdavo esąs gerai pasislėpęs ir ketino laukti, kol pareigūnai išsiskirstys. Bet ilgiau nei porą valandų toje pelkėje neištvėrė – išlipo ir pasidavė“.
A. Grudinskis apgailestauja, kad tokie nusikaltėliai, kol policija juos nutveria, sugeba ne tik paruošti puikų gynybos planą, bet ir sunaikinti įkalčius. „Štai neseniai nuteisti baikerį nušovę broliai Arvydas (41 m.) ir Virgilijus (38 m.) Kutko, – sakė A. Grudinskis. – Nušovę jį nuvežė į ligoninę ir medikams pamelavo, neva nelaimėlį rado pakelėje. Po to abu broliai pasislėpė. Ir užsimaskavę sėdėjo tol, kol pasiruošė – ne tik spėjo išblaivėti, bet ir sunaikino įkalčius bei nusikaltimo įrankį (ginklas taip ir liko nerastas), pasikonsultavo su advokatais, tarpusavyje suderino parodymus, net ir paveikė liudininkus. Juo labiau kad antrojo brolio teismas taip ir neleido suimti“. Arvydas Kutko buvo suimtas po savaitės ir teismo laukė už grotų, o jo brolis taip ir liko laisvėje iki tol, kol įsigalios teismo nuosprendis.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
