Paskelbus akciją „Savaitė be patyčių“ už galvų susigriebė ne tik statistikų skelbėjai ar moksleivius auginančios šeimos. Lietuvos vaikai nuo patyčių, pažeminimų, nuolat išgyvenamo psichologinio ir fizinio smurto kenčia labiausiai Europoje. Ne mažesnė patyčia - kai kovai su šiuo visuomenės skauduliu pasitelkiamas tik proginis dėmesys.
Problema gilėja
Menininkė, geros valios ambasadorė Nomeda Marčėnaitė pripažįsta, kad patyčios mokyklose - itin didelė problema.
„Mano vaikai, kai pradėjo lankyti mokyklą, buvo ir aukų vaidmenyje, ir budelių. Man teko būti ir jų guodėja, ir baudėja. Keisčiausia, kad tyčiojasi iš kitų tie vaikai, kurie patys yra patyrę pažeminimą. Kol mes būsime tokie agresyvūs, nepakantūs, netolerantiški, tol ir vaikai tokie bus“, - dėstė N.Marčėnaitė.
Pašnekovės teigimu, lietuviai yra traumuoti kaip tauta, tačiau nenorime laižytis žaizdų, o kainą moka mūsų vaikai.
„Tačiau, pavyzdžiui, padėtų psichologai. Mane visada stebina, kodėl mokyklose jų tiek mažai. Štai ir mano vaikų mokykloje jų nėra. Juk mokytojas visų problemų neišspręs, nes jis dalyką dėsto. Kad ir kokius kursus jis būtų perėjęs, tai - tik paviršiukas", - sakė menininkė.
“Per daug šnekama, o per mažai dirbama, - įsitikinęs šou pasaulio atstovas Gabrielius Liaudanskas - Svaras. - Kol kas tik kalbas girdime: su patyčiomis reikia kovoti. O kokie rezultatai? Reikia nuolat dirbti su jaunimu - ne tik tada, kai kas nors įvyksta, kai ilgai kaupęsis skaudulys sprogsta.“
Svarbiausia, anot jo, keisti jaunų žmonių mąstymą, mintis. Pasirūpinti užimtumu, orientavimu, pasaulėžiūros formavimu.
Pastangos - tuščios
Kad padėtis šalyje - grėsminga, konstatuoja ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
„Pagal statistiką, mūsų šalies rodikliai, vertinant nepilnamečių patiriamas patyčias, smurtą, pažeminimus, su tuo neabejotinai susijusių vaikų savižudybių skaičių, - patys blogiausi Europoje, - teigė ji. - Berniukai prisipažino patyčias patyrę dažniau, mergaitės - kiek rečiau. O pasiteiravę, ar patys vaikai yra tyčiojęsi iš kitų, gavome teigiamus atsakymus. Šie rodikliai - irgi vieni didžiausių Europoje."
Nuo daugelio priežasčių tai esą priklauso. Svarbu, kokie vaiko santykiai šeimoje, kokie - mokyklos bendruomenėje, visuomenėje. “Daugeliu atvejų mokykla tėvus tarsi eliminuoja, o kai nėra dialogo, daug sunkiau išspręsti bet kurią kilusią problemą, - tikino kontrolierė. - Švietimo skyrius, socialinės rūpybos skyrius, vaiko teisių tarnyba dirba kas sau, informacija nesidalija. Jaučiamas darbuotojų vangumas, abejingumas. Kol problema, jų akimis, nėra didelė, stengiamasi jos nepastebėti. O ji tuo tarpu sėkmingai gilėja. Įsisenėjusią bėdą spręsti kur kas sunkiau.“
Iki 2004 metų, anot E.Žiobienės, Lietuvos mokyklose patyčių problema išvis tarsi neegzistavo. Apie tai nebuvo kalbama. “Suprantu, kad mokyklos saugo savo gerą vardą, bet tai - ne išeitis, - teigė kontrolierė. - Šiuo metu bent jau pradėta domėtis, kaip tokias problemas spręsti. Tai rodo, kad stengiamasi užkirsti kelią."
Trūksta gerų darbuotojų
Neseniai Seimas susigriebė, kad vaikų gerovei pasitarnautų tvoros, kurios apjuostų visas be išimties ugdymo įstaigas.
Žinant, kad toli gražu ne visos mokyklos turi psichologus ar socialinius pedagogus, kurie mokyklai daug reikalingesni nei aukšta tvora ar durys su spynomis, tokie užmojai skamba keistai.
„Švietimo ir mokslo ministras tvirtino, kad mokyklose dirba apie 1000 psichologų, - prisiminė kontrolierė. - Atrodo, tikrai daug. Bet mokinių parlamentas tvirtina, kad iš kai kurių psichologų - menka nauda. Dirba keliose mokyklose, todėl sunku iki jų prieiti. O jei ir priima - atmestinai išklauso, nesukelia pasitikėjimo.“
Antai Kauno rajono mokyklose psichologai dažniausiai įdarbinti tik puse etato. Dvi dienas mokykloje tepasirodo. Todėl tik dalis vaikų sulaukia konsultacijos. Nors, kaip tvirtino mokyklų darbuotojos, norinčiųjų su psichologu pabendrauti - daug daugiau.
