Dvylikos dienų pažinčiai su Mongolija - milžiniška ir paslaptinga valstybe - mažoka, tačiau susikaupti ankstesnėse kelionėse nepatirtų įspūdžių ir nuotykių pertekliui - per akis.
Birželio pradžia - turbūt geriausias laikas įžengti į šią šalį: dar nekaršta, nepakilusios mašalų ordos ir turistams paruoštose jurtų stovyklose dar neankšta.
Pati kelionių sezono pradžia. Ką tik prasiskleidusi gamta svetingai priima kiekvieną pašalietį, skubantį palikti chaotišką milijoninį Ulan Batorą, kol kas vienintelį miestą, į kurį šio žygio dalyviai nebenorėtų grįžti.
"Nuo jurtos iki jurtos"
Antroji turistų programos "Nuo jurtos iki jurtos" diena prasidėjo gerokai prieš aušrą nuo avių ir ožkų bliovimo.
Mongolai nomadai - piemenys klajokliai - avis ir ožkas nakčiai suvaro arčiau jurtų, mažyliai paliekami aptvaruose, o likusią bandą nuo vilkų saugo dideli šunys ir žmonių kvapas.
Rytą mus lydintis nomadas pagaus žvilgsnį, užkliuvusį už avies liekanų, ir tarstels: čon (vilkas).
Programa "Nuo jurtos iki jurtos" - socialinis projektas. Teigiama, kad 85 proc. pajamų, gaunamų iš turistų, atitenka klajoklių šeimoms. Todėl tas tris mongolų šeimas, tarp kurių gyvenome, galima laikyti pasiturinčiomis.
Kiekviena jų turi tris keturis šimtus avių ir ožkų, po 30-40 arklių, keliasdešimt karvių ir jakų. Dar kupranugariai ar jaučiai.
Stovyklavietėje - dvi trys jurtos, viena iš jų - švariausia ir ornamentuota - turistams. Per metus šeimose apsilanko apie 300 turistų, todėl gaunamų pinigų užtenka ir apynaujiems motociklams, saulės baterijai, kad vakare įsižiebtų lemputė ar nušvistų mažas televizorius.
Kupranugarį galima nusipirkti už 700, arklį - už 500 dolerių. Suskaičiavome, kad mūsų grupelė trims mongolų nomadų šeimoms nupirko po kelias avis ar po įmitusią telyčią.
Atstumas ir laikas - savaip
Naktis stepėje vėsoka, tačiau jurtose įlindus į miegmaišius nešalta, tik šonus spaudžia lovų lentos.
Sėdynės - lyg nesavos. Tai nuo nomadų naudojamų medinių siaurų balnų. Įveikę pirmuosius 15-20 kilometrų neaukštais mongolų arkliais ar dvikupriais pramokome laikytis balne, tad po pusryčių laukia kelias tolyn.
Sako - 15-18 kilometrų, bet stepėje kažkodėl užtrunkame penkias valandas. Keturios - balne, viena - poilsio.
Nomadai atstumus skaičiuoja savaip: toli, šalia, už kalnų, kažkur ten. Laikrodžių jie nenešioja, todėl laikas telpa trijuose matavimuose: aušra, vidurdienis ir vakaras.
Sunkiai ropščiamės į balnus, kad dar labiau įsitikintumėme, jog žygis mongolų nomadų keliais - ne lietuviškas kaimo turizmas.
"Jokio kičo", - sako dukra ir mano, kad kupranugarių balnai po tėvų sėdynėmis mažiau spaudžia.
Mūsų palydovai - prieš kelis mėnesius susituokusi šeima. Jodami priekyje jaunavedžiai retsykiais uždainuoja. Melodijos susilieja su nesibaigiančia stepe ir tolumoje ryškėjančiomis priekalnėmis.
Tos dainos galbūt ne tik turistams, bet ir iš natūralaus poreikio. Pirmosios aplankytos šeimos vyriausiasis sūnus Ulan Batoro menų akademijoje studijuoja nacionalinį dainavimą (ilgosios dainos, gerklinis dainavimas - vertybės, saugomos UNESСO), paprašytas padainavo ir penkerių metų jaunėlis.
Tegul tas dainavimas ir pagal programą, bet ir dabar, susigulėjus kelionės įspūdžiams, jis lieka tarp gražiausių Mongolijos momentų.
"Apie ką dainuojate?" - "Apie gamtą", - atsako jaunavedžiai. Po pietų, kuriuos patieks antrosios jurtos moterys, jie sės į balnus ir pasileis savo jurtos link.
Jos tikrai ne keturias valandas, todėl dar vakare spės parginti avis, į stirtą sukrauti juostas veltinio, ruošiamo savai jurtai. Kai suvels ir išdžiovins pakankamai medžiagos, jaunavedžiai statysis jurtą, iš tėvų gaus gyvulių ir pradės savo gyvenimą.
Dešine ranka, delnu į saulę
Jurtose, baltu veltiniu dengtame būste, nėra nereikalingų daiktų. Komodėlės, pasieniais - lovos; vienur medinės konstrukcijos, kitur - sulankstomos sofos. Centre - geležinė krosnelė, prie kurios - mažas staliukas su miniatiūrinėmis kėdutėmis.
Medinės jurtos durys - pietų pusėje, o prie šiaurinės veltinio sienelės - budistinis altoriukas su Dalai Lamos portretu, kitais budistų atributais, šeimos senolių nuotraukomis. Šalia kabo gausiai pasidabruotos arklių kamanos, kampe - sidabru puoštas balnas.
Nakčiai altoriukas gali būti uždengiamas užuolaidėle, kad tamsoje negrabiais judesiais švenčiausioji ir gražiausioji jurtos vieta nebūtų paniekinta.
Prie krosnelės kabo juodi arklio uodegos ašutai - priminimas, kad šalia budistinių tradicijų nomadai puikiai sutaria ir su šamanizmo praktika.
Kai reikia, klajokliai kreipiasi į lamas, kad šie senųjų tibetiečių kalba perskaitytų šventus tekstus ar atliktų kitokias budistines apeigas, o kai mano, kad šamanas labiau padės, traukia į jo jurtą.
Įeinant į jurtą nedera užlipti ant slenksčio. Svečiai iškart suka į kairę, nes dešinė - šeimininkų zona.
Prie stalo sėdamasi griežta tvarka prieš laikrodžio rodyklę: vyriausias vyras, kiti vyrai, vyriausia moteris. Nepatartina atsukti nugaros į altoriuką, lovoje gulėti kojomis į jo pusę. Privaloma gerbti ugnį: nemėtyti jon šiukšlių, netiesti kojų link krosnelės.
Maistas, gėrimai ar tabokinė su uostomuoju tabaku (svetingumo ir pagarbos ženklas) paduodami tik dešine ranka, delnu į saulę, ir kaire ranka prilaikant dešinės alkūnę.
Pastebėjome, kad šių ir dar daugelio kitų reikalavimų mongolai (ir ne tik klajokliai) laikosi ir nori, kad tą patį darytų ir juos aplankantys svetimšaliai.
TIK FAKTAI:
Mongolija - valstybė tarp Rusijos ir Kinijos. Didžiąją šalies dalį užima stepės, šiaurėje ir vakaruose - kalnai, pietuose - Gobio dykuma.
Aštuonioliktoje pagal dydį pasaulio valstybėje gyvena 2,8 mln. gyventojų.
Nuo 1993 - šalyje demokratinė santvarka.
Šalies gyventojų tankumas yra vienas mažiausių pasaulyje (užima 191 vietą iš 192 valstybių) - tik 1,81 žm./km'b2.
Didžioji dalis Mongolijos individualių namų sudaro jurtos. Jos dažniausiai būna didžiausių miestų apylinkėse.
Oficiali kalba yra chalkų mongolų kalba, kuria kalba 90 proc. visų Mongolijos gyventojų. Raštui naudojama kirilica. Yra tautinių mažumų tokių kaip kazachai, tuviai, rusai ir kitos, kalbančios savo kalbomis.
Pagrindinė šalies religija yra Tibeto budizmas (lamaizmas).
Bus daugiau.
Vladas Vertelis.
