„Kaip užaugi su randais, kaip manieji, dar vaikystėje supranti, kad tavo kūnas – ne toks, kaip visų. Aš tai supratau būdama 10-ies. Iki tol nepastebėdavau, kad, pavyzdžiui, mano pilvas skiriasi nuo brolio. Žiūrėdavau į jo pilvą, į savąjį, žinodavau, kad manasis turi randų, bet daugiau apie tai nemąstydavau“, – pasakojo M. Elman.
Viskas pasikeitė, kai 10-metė pirmą kartą užsivilko pilvą apnuoginantį maudymosi kostiumėlį draugės vakarėlyje prie baseino. Staiga aplinkiniai ėmė stebėtis mergaitės randais, jų veidus, kaip ji sako, perkreipdavo šokas, gailesnis, siaubas, o tada visi aplinkui imdavo šnabždėtis.
„Mano randai – 15 vaikystėje patirtų operacijų rezultatas. Turėjau smegenų auglį, man buvo pradurti vidaus organai, turėjau cistą smegenyse ir dar aibę problemų“, – vardino M. Elman.
Ji pasakojo bandžiusi įvairiausius kremus nuo randų, o galiausiai nusprendė norinti gultis po plastikos chirurgo peiliu. Tačiau 10-metei M. Elman tėtis pareiškė, kad ji tokioms operacijoms per jauna, jis prašė palaukti, kol jai sukaks bent 15.
Bet net ir sulaukus stebuklingųjų 15-kos, mergina suprato, kad plastinė chirurgija iš jos pareikalautų daug jėgų, tektų gulėti ligoninėje, todėl ji nusprendė nesiryžti sudėtingoms procedūroms.
„Juk mano randai – paprasčiausiai likutis to, kas man įvyko. Nepakeisiu to, kad jie man primena sunkius išgyvenimus, tačiau galiu pakeisti savo požiūrį į juos. Nustojau galvoti apie juos tarsi šie būtų didelė paslaptis ar gėda“, – atviravo M. Elman.