Norint valdyti miestą, nereikia būti jo meru. Norint uždirbti milijonus litų, būtina investuoti į politikus ir merus. Gaila, bet tai Lietuvoje pati geriausia investicija, tik reikia žinoti – kiek ir kam. O toliau jau kaip visada – kaip šauksi, taip atsilieps.
Fantastinis žmogus
Spaudžiu dešinę „rubikonininkui“ Andriui Janukoniui. Talentas. Privalome didžiuotis juo. Taip sakant, ačiū, kad esate. Per keliasdešimt metų taip išauginti įmonę, taip ją pakelti, kad kiekvienas vilnietis turėtų dirbti tik jai, – ne kiekvienai galvai. O jo galva – kieta.
Tiek keitėsi Vilniaus valdžių, tiek buvo primėtyta pažadų pažaboti „Rubikoną“. Ir ką? Nieko. A. Janukonis praveria piniginę, visi politikai ima alpti iš malonumo. Kažkoks „rubikoninis“ orgazmas.
Ir dar ačiū Artūrui Zuokui. Juk jo valdymo laikais A. Janukonis iš plikbajorių tapo kunigaikščiu? Liaudiškai kalbant, užaugino gyvatę tautai užantyje.
Net ašaros trykšta
Vos ne kas mėnesį mums kala į galvą, kad neva už šiukšlių išvežimą mokame per mažai, kad šildymas dar turi brangti, nes neva dujos brangsta, kad dar reikia įvesti mokesčius už orlaides, ventiliacijos skyles ir vonios kilimėlį.
Iš pradžių ima juokas, bet netrukus sužinai, kad iš tiesų tokie mokesčiai atsiranda ir tau vėl plaukia naujos sąskaitos. Mums – sąskaitos, „Rubikonui“ − šimtai milijonų litų.
Bajoras sumokėjo politikams, šie pakėlė rankas ir nubalsavo, o jums visiems – nulaižytas šaukštas. Pasprinkit.
Kaip rodo istorija, plėšti Vilnių gali kiekvienas. Tik vieni tai daro paslapčia, kiti – viešai, netgi pasigirdami.
Pažiūrėkite, ką per savo valdymą padarė dabartinis meras Vilius Navickas? Kokie nauji projektai buvo įgyvendinti, dėl kurių galėtume didžiuotis? Į miesto biudžetą surenkami šimtai milijonų litų dingsta. Kažkur, kažkam, kažkaip. Meras miestui tik rodo nuogą storą pilvą, mintyse galvodamas: „Išgraužkite“. Vilnius ir graužia...
Premjeras Andrius Kubilius jį bando palaikyti: „Tokio mero dar reikia paieškoti“. Ir tokio mero reikia paieškoti, ir tokio „rubikono“, ir tokį premjerą dar reikia rasti. Kažkoks rojus, kaip pas mus gražu, kad net ašaros trykšta. Tik gaila, kad iš to rojaus į kapitalistinį pragarą kasmet bėga vis daugiau lietuvių.
Rūpintojėlių tauta
Gaila, kad lietuviai susitaikė su skriaudžiamųjų dalia. Juos muša, jie tyli. Juos apvaginėja, jie apsimeta nematantys. Iš jų tyčiojasi, jie negirdi. O kaip savo teises gina tie patys graikai, prancūzai ar vokiečiai? Garsiai. Nes nenori būti trypiami.
O kuo mus riebiau apspjauna visokie „rubikonai“ su navickais ir kubiliais, tuo mūsų veide šypsenos tik didėja. Kažkokia pažemintųjų dvasia. Pykti, reikalauti galime tik tyliai – savo galvoje. Ir tuo pasitenkiname. Ai, ką čia pakeisi... Ai, visi vagys... Ai, ką aš čia vienas padarysiu... Ai...
Kažkaip vieningi būname tik tada, kai ką nors primušame. Pavyzdžiui, kai mūsų krepšinio rinktinė sumuša kokį varžovą. Tada visos gatvės aidi, tauta glėbesčiuojasi: mes – jėga! Tačiau kai mus pačius spardo − nė cypt. Vienas į kitą žiūrime ir tylime.
