Gintaru šildė namus
Kaliningrado srityje glūdi net apie 95 proc. (daugiau kaip 250 000 tonų) viso pasaulio gintaro išteklių. Nors gintaro galima rasti ir kitur, būtent Baltijos gintaras yra pats vertingiausias, nes jo amžius siekia apie 50 milijonų metų. Kitur jis aptinkamas gerokai jaunesnis ir ne toks tvirtas. Jantarnas – vienintelė vieta planetoje, kur pramoniniu būdu iškasama apie 300-350 tonų gintaro per metus. Tai sudaro apie 70 proc. viso pasaulyje ir apie 98 proc. viso Baltijos pajūryje per metus surenkamo gintaro. Teigiama, kad nuo 60 iki 100 tonų gintaro per metus Kaliningrado srityje dar išgaunama nelegaliai ir šią veiklą kontroliuoja nusikaltėliai.
Jau daug metų nė vienas taip vadinamas saulės akmens gabalėlis neišvežamas nei iš Gintaro kombinato, nei iš Kaliningrado srities be V. Bogdano žinios. Kombinatas kuriame perdirbami didžiuliai gintaro kiekiai praktiškai bankrutavo, o V. Bogdano įmonė „Amber Plius“ ilgus metus klestėjo.
Pasakojimą apie vaikiną, kuris nepasižymi intelektu, tačiau tapo viso pasaulio gintaro karaliumi, reikėtų pradėti nuo pačios gyvenvietės atsiradimo. Nereikėtų sugrįžti į Rytų Prūsiją, kurioje stovėjo ne vienos gintarinės kartuvės ir kuriose savo gyvybę palaidojo tie, kurie paimdavo nors lašelį žemės turto. Mus domina vėlesni laikai. Domina 1945-ųjų ruduo, kai į Kaliningrado sritį atvažiavo pirmieji persikėlėliai. Tai buvo savotiškas kontingentas. Partija naujo krašto įsisavinimui į vokiškus Palmininkus atsiuntė grupę kalinių ir prižiūrėtojų.
„Tuomet, po karo, vertybės buvo visai kitokios, – pasakoja srities įsisavinimo veteranas Sergejus Sirotkinas. – Tada aukso kainą turėjo duona, druska, lentos, vinys. O gintaro niekam nereikėjo. Mes juo krosnis kūrendavome, kad sušiltumėme. Motina mus siųsdavo į pajūrį, kad pririnktume maišą gintaro, kuriuo kūrendavo pečiuką. Vertinant dabartinėmis kainomis per vakarą sudegindavome turto už keliasdešimt tūkstančių. Po karo to gintaro niekam nereikėjo ir jis niekam nerūpėjo“.
Tylėjimo įžadai
Apie kalinių ir prižiūrėtojų desantą valdžia atsiminė tik 1947 metų pabaigoje, kai Palmininkai jau vadinosi Jantarnu. Kai atsiminė, davė komandą pradėti kasti gintarą. Per tą laiką užmiršti prie Baltijos kaliniai ir prižiūrėtojai jau buvo susikūrę savas egzistavimo taisykles. Pirmoji jų – niekada neišduoti savų. Kai pradėjo kasti gintarą, karjeruose gyvenimas virė visą parą. Dieną gintarą kasė valstybei, šviečiant mėnuliui – sau. Jau tada vogtą produkciją supirkdavo spekuliantai iš Latvijos, Estijos, tačiau daugiausiai – iš Lietuvos. Pas mus gintaras visuomet buvo vertinamas. Lietuvių mitologijoje gintaras yra jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos, po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudė už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.
Beje, Jantarno gyventojai tikrai mokėjo laikyti liežuvį už dantų. Skundikus kaip mat išaiškindavo ir bausdavo už sulaužytą tylėjimo įžadą. Niekas nepasakojo ne tik apie gintaro perpardavinėjimą, bet ir apskritai gyvenimą gyvenvietėje. Net įvykus nelaimingam atsitikimui, kai karjere griuvus šlaitui žuvo devyni gintaro kasėjai, Kaliningrado partijos komiteto nariai apie tai sužinojo tik po pusantrų metų – ir tai visai atsitiktinai.
Klanų kova
Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, ta tylėjimo aura Jantarnyje niekur nedingo. Kombinato unikalūs karjerai buvo privatizuoti. Privatizavimas ne vienam kainavo gyvybę. „Aistros virė dieną naktį, – prisimena atsargos milicijos majoras Viktoras Karastyliovas. – Karjeruose tratėjo Kalašnikovo automatų salvės. Žuvę ten pat ir būdavo užkasami. Kombinatas perėjo per kelių savininkų rankas. Vien 1990 metais buvo nušauti 17 stambių grupuočių vadų, o torpedų gyvybių niekas net neskaičiuodavo. Valstybė tai susigražindavo kombinatą, tai vėl leisdavo privatizuoti. Dirbantieji mėnesių mėnesiais negaudavo atlyginimų, tačiau niekas dėl to nesiskųsdavo. O įsidarbinti kombinate, kuriame praktiškai atlyginimai nebuvo mokami, troško šimtai. Tačiau patekdavo tik patikrinti, savi žmonės. Cechuose, karjeruose, visur buvo savi klanai. Kartą sulaikėme vyruką už sunkų kūno sužeidimą. Nuvažiavome į bendrabutį daryti kratą. O ten stovi keturi nauji japoniški televizoriai, video aparatūra, krikštolas. Klausiame, jei tu taip gerai gyveni, tai kodėl nenusiperki buto? Atsakymas suglumino. Sako, įsidarbindamas kombinate 3 metus pažadėjo nepirkti brangių, į akis krentančių pirkinių.
Jau po 1990-ųjų ir valstybei parūpo gintaro kasyba. Šio akmens kasmet iškasdavo vis daugiau, tačiau iki sovietmečio rezultatų dar buvo toli. Kartas nuo karto ir kombinato apsaugos tarnyba pranešdavo apie reidus, per kuriuos sugauti gintaro nešėjai“.
Karaliaus gimimas
Ant aukščiausiojo gintarinio verslo laiptelio V. Bogdanas užšoko kaip velnias iš tabokynės. Baltijsko miesto, kuris yra už 30 kilometrų nuo Jantarno, gyventojas tarnavo milicijoje. Saugojo kombinatą, tačiau buvo atleistas kaip susikrompomitavęs. Po kurio laiko už gintaro vagystes buvo pasodintas už grotų laukti teismo. Daugiavietėje kameroje gracingumu tikrai nepasižymintis V. Bogdanas gavo Baleto slapyvardį. Tačiau jo byla teismo nepasiekė – kažkodėl pritrūko įrodymų. Paleistas iš tardymo izoliatoriaus V. Bogdanas, kaip ir dauguma, spekuliavo gintaru. Niekuo neišsiskyrė iš kitų, jokių imperinių polinkių neturėjo. Karjeros šuolį padarė po to, kai buvo nužudytas su gintaru susijęs verslininkas Aleksandras Dobugrajus. Jis buvo nušautas iš nupjautvamzdžio 2004 metų kovą, tiesiai po Kaliningrado mero kabineto langais. Žudikams pavyko dingti be pėdsakų, o byla nukeliavo į archyvą ir iki šiol neišaiškinta.
Kaip tvirtina žinovai, tuoj po žmogžudystės visi A. Dobugrajaus partneriai gintarą ėmė pirkti iš Baleto. Gintaro fronto eilinis tapo praporščiku. Po buvusio „mento“ sparnu ėmė glaustis praėję kalėjimo universitetus pečiuiti vyrukai. Pats V. Bogdanas ėmė aktyviai ieškoti pažinčių tarp Kaliningrado prokurorų, teisininkų. O taip vadinamą gintaro karaliaus vainiką jis užsidėjo po to, kai Rusijos finansų ministerija paskelbė, kad nuo šiol Gintaro kombinatas užsiims tik žaliavos kasimu, o ją realizuos oficialus tarpininkas įmonė „Amber Plius“, priklausiusi V. Bogdanui.
„Mus pasikvietė Kaliningrado vadovybė ir pirštu parodė į žmogų: susipažinkite, dabar prekiausite tik per jį, – prisiminė „Gintaro sąjungos“ prezidentas Vasilijus Simonovas. – Kitokio varianto niekas nepasiūlė. Arba per V. Bogdaną, arba neprekiausite visai“.
Pagal kokius kriterijus buvo pasirinktas buvęs milicijos seržantas taip ir liko neaišku. „Tą pasirinkimą slepia migla, – mįslingai kalbėjo Kaliningrado srities senatorius Nikolajus Vlasenko. – Aš ne kartą kreipiausi į Finansų ministeriją, bet taip ir nesužinojau, kas paskyrė Gintaro kombinato direktorių. Iš Maskvos ateidavo vienas ir tas pats atsakymas: Finansų ministerija. Tačiau jokių pavardžių sužinoti nepavyko. Suprantama, kad taip paskirtas direktorius vykdė kažkieno nurodymus. Sutartis, pasirašyta tarp kombinato direktoriaus Jurijaus Muchino ir „Amber Plius“ savininko, primena gintaro pramonės kapituliaciją. Pagal sutarties sąlygas tarpininkas ne tik turi teisę paimti visą karjeruose iškastą žaliavą, bet ir gražinti kombinatui atliekas. Net gintaro rūšiavimas ir įkainavimas kombinatui buvo neva nerentabilūs ir tas darbas buvo patikėtas tarpininkui...“
Valstybei mažai tekdavo
„Visiškas nonsensas, – sako ekonomikos mokslų kandidatas Sergejus Kovaliovas. – Net vienodi gintaro gabalai turi skirtingą kainą. Ji priklauso nuo inkliuzų, gintare sustingusio augalo ar vabalėlio. Ta kaina skiriasi dešimtimis kartų. O čia – pirkėjas pats nusistato kainą ir dar gali grąžinti atgal tai, ko nepasisekė parduoti. Iš anksto užplanuotas nuostolis. Ekonominė diversija ir nieko daugiau. Monopolinė teisė valdyti praktiškai viso pasaulio gintaro klodus V. Bogdanui leido valdyti ir kainas. O valstybinei įmonei nuo monopolisto mažai kas atitekdavo. Pavyzdžiui jis iš kombinato nupirkdavo gintaro žaliavos po 25 000 rublių už kilogramą, o parduodavo po 90 000 ir dar brangiau. Rentabilumas daugiau kaip 300 procentų. Tačiau ir uždirbdamas tokius pinigus V. Bogdanas neskubėdavo atsiskaityti su kombinatu. Kai „Amber Plius“ kombinatui buvo iškelta byla, ši įmonė buvo skolinga 80 milijonų rublių. Dar viena jo dukterinė įmonė buvo įsiskolinusi 72 milijonus dar už 2011 metais gautą žaliavą. Bet tai paaiškėjo tik tuomet, kai teisėsaugininkai pagaliau išdrįso pajudinti V. Bogdano imperiją“.
Pražudė godumas
Pradedant 2007-aisiais Kaliningrado srityje beveik neliko gintaro kontrabandos. Pasienyje įkliūdavo vienas kitas nevykėlis, vežęs kokį kilogramą taip vadinamo saulės akmens. Tik kartą, 2010 metais, teisėsaugininkai sulaikė 20 tonų gintaro, priklausančio „Amber Plius“, tačiau iškelta baudžiamoji byla netrukus buvo sustabdyta, o V. Bogdanas atsipirko bauda.
O pasaulio gintaro klodai buvo vagiami be pertraukos. Net pagal oficialią statistiką 2012 metais Gintaro kombinatas per metus iškasdavo 452 tonas gintaro, o iš Kaliningrado srities buvo išvežta 600 tonų. Panaši ir kitų metų statistika. Legalaus gintaro buvo iškasama mažiau nei išvežama.
Teisėsaugininkai išsiaiškino, kaip buvo dirbama kombinate. Jo priklausomybėje buvo daug karjerų. Vieni jų atnešdavo pelną, kiti – nuostolius. Kai iš Maskvos atvykdavo kokia nors komisija, rentabilų karjerą paskandindavo. Revizoriai prastypsodavo savaitę kitą nuostolingai dirbančiame karjere, pagal jo darbą sustatydavo planus ir išvažiuodavo. Tuomet vanduo iš rentabilaus karjero buvo išleidžiamas ir pinigų karusėlė sukosi toliau.
Baleto suburta grupuotė kontroliavo ne tik kombinatą, bet ir visus nelegalius gintaro kasėjus. „Amber Plius“ supirko praktiškai visas žemes Kaliningrado srityje, kuriose dar gali būti gintaro. Geologų teigimu, lauke netoli Chrabrovo yra antri pagal dydį pasaulyje gintaro klodai. Jie dabar priklauso „Amber Plius“. Ten net išsijuosę keletą metų dirbo gintaro kasėjai. Aišku, nelegaliai. Kartais tas kasimas būdavo įteisinamas: pavyzdžiui, dokumentuose buvo rodoma, kad kasamas pastato rūsys, kuriame bus laikoma žuvis. Tačiau dažniausiai šešėliniai kasėjai nesivargino, nes bauda už nelegalų kasinėjimą tebuvo 500 rublių, o pelnai – siekė milijonus.
Kai tik V. Bogdanas įsitvirtino taip vadinamo gintaro karaliaus poste, jis į valdžią ėmė stumti savus žmones. Pirmiausiai užkariavo Divnoje miestelio savivaldybę. Čia deputatų mandatus gavo net už nužudymus teisti žmonės. Vėliau buvęs milicininkas ir į srities valdininkų kabinetus pabandė susodinti savus žmones. Su jų pagalba prastūminėjo sau naudingus įstatymus ir potvarkius.
2012 metų pavasarį V. Bogdano valdas užgriuvo revizija, apie kurią jis nieko nežinojo. Pirmą kartą nesukalbami revizoriai nustatė, kad gintaro karalius melžia valstybę kaip tik įmanydamas. Buvo nustatyta, kad valstybės biudžetui jis padarė daugiau kaip 250 milijonų rublių nuostolį. Ir tai tik atsiimdamas pridėtinės vertės mokestį už vienadienėms įmonėms parduotą ir į užsienį išvežtą gintarą.
Advokatai neapgynė
Revizijos aktas buvo pateiktas pirmajam šalies žmogui. Į Kaliningradą iš Maskvos atvyko patyrę tardytojai ir revizoriai ir V. Bogdanui prasidėjo sunkios dienos. Baleto advokatai pabandė nukreipti smūgius nuo savo ginamojo, tačiau sekėsi sunkiai, nes tardytojai vykdė paties prezidento pavedimą. Pasikeitė kombinato valdžia, net Dūma pakeitė įstatymus ir sugriežtino baudas ir bausmes už neteisėtą gintaro kasimą, perdirbimą. Jeigu anksčiau nelegalus gintaro kasimas buvo tik administracinis nusižengimas ir grėsė baudos, tai dabar tokia veikla jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir galima patekti už grotų net iki 6 metų. Atsirado įstatymas, pagal kurį galima net konfiskuoti žemes su gintaro klodais.
Pagrindinis uždavinys – gintaro pramonę padaryti skaidria ir, kaip rašo rusai, „vystyti gintaro pramonę Kaliningrade, o ne Lietuvoje ar Lenkijoje“.
Tirdami sukčiavimus pareigūnai atliko kratas tiek V. Bogdano namuose, tiek firmoje „Amber Plius“. Viename iš šios bendrovės biurų pusrūsyje įrengtuose kambariuose rastas tikras gintaro lobis – 1450 maišų su daugiau nei 30 tonų gintaro žaliavos. Jo vertė siekia 2 mlrd. rublių. Po vienu Jantarno namu aptikta slėptuvė su 5 tonomis gintaro. Joje rasta ir tokių gintaro luitų, kurių svoris viršijo 1,5 kg. Dalis jų buvo labai retų, galinčių kainuoti net apie 250 000 litų.
Žinodamas, kad gresia 10 metų nelaisvės, V. Bogdanas paspruko iš Rusijos. Tarptautinė V. Bogdano paieška paskelbta nuo pernai vasaros, tačiau į pareigūnų rankas jis pateko šių metų kovą Lenkijoje. Jį sulaikė Gdansko policininkai. V. Bogdano advokatai daro viską, kad Lenkija neišduotų jų ginamojo, bando padaryti iš jo disidentą. Areštinėje gintaro karalius prabuvo tik keletą parų, o po to buvo paleistas už 1,2 milijonų zlotų užstatą.
Nukonkūravo kinai
Įvykius Kaliningrado srityje, susijusius su gintaru, labai atidžiai stebi gintaro meistrai Lietuvoje. Pernai gintaras praktiškai nebuvo pardavinėjamas. Dabar gintaro prekyba vėl patikėta Gintaro kombinatui be jokių tarpininkų. Pakeisti ne tik jo vadovai – dabar ši įmonė nepriklausoma nuo Kaliningrado srities valdžios.
Lietuva dažnai vadinama gintaro kraštu. Garsiausiems poetams Lietuva – irgi „lašelis tyro gintaro“. Ir užstalės dainose skamba: „Ant gintaro kranto, prie marių plačių...“ Net tolimojoje Dominikoje, Karibuose, teko matyti reklaminį lankstinuką, kuriame dominikiečiai giriasi, kad jie yra geriausi gintaro meistrai pasaulyje ir turi daugiausiai šio mineralo, tačiau nepamiršta paminėti ir Lietuvos, kaip šalies, kurioje kasamas gintaras.
Iš tikrųjų Lietuvoje nėra gintaro kasyklų, o kiek jo išmeta Baltija, niekas tiksliai nežino. Vienu metu galiojo įstatymas, reikalaujantis visą po audros pakrantėje surastą gintarą atiduoti valdžiai. O buvo laikai, kai ir Lietuvoje pajūrio gyventojai gintaru kūrendavo krosnis. Degdami suakmenėję sakai skleisdavo ypač daug šilumos.
Vėliau, iš gintaro ėmus gaminti meno dirbinius, jo vis mažėjo. Lietuvoje dabar gintaro randama tik tiek, kiek jo išplauna Baltijos jūra – apie 50 kilogramų per metus. Jo pasitaiko ir kitose šalies vietose. Tačiau tai atsitiktiniai radiniai arba jis yra atvežamas su žemėmis. Lietuvos meistrai jaučia gintaro stygių. Jo paklausa pasaulyje yra itin didelė, tad jis yra ir labai pabrangęs. Kainos šoktelėjo į tokias aukštumas, kad jo jau neįperka ne tik europiečiai, bet ir arabai. Jos įkandamos tik vieninteliams kinams, kurie šias kainas ir sukėlė. Kinai Rusijoje superka šią žaliavą ir iš kontrabandininkų, ir iš nelegalių kasėjų, ir iš kombinato. Mat kinai tiki mistine gintaro galia ir daro iš jo šventas skulptūrėles. Anksčiau jie supirkdavo mūsų gintaro meistrų darbus ir, parsivežę į savo šalį, juos perdirbdavo.
Kinijoje gintaras kainuoja apie 5 kartus brangiau nei dabar pas mus, todėl šios šalies verslininkams tai didžiulis biznis. Tačiau jie, radę priėjimą prie žaliavų Kaliningrade, jau neperka mūsų meistrų darbų.
Telkinys Juodkrantėje
Kad esant tokiai įtemptai politinei padėčiai rusai ims pardavinėti gintarą lietuviams, neverta tikėtis, todėl Aplinkos ministerija bando ieškoti išeičių. Žadama užsiimti gintaro telkinių paieška.
Gintaras mūsų šalyje buvo išgaunamas tik praėjusio šimtmečio pradžioje. Dabar į Valstybinę geologinės informacijos sistemos duomenų bazę yra įrašytas preliminariai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys ir trys perspektyvūs gintaro išplitimo plotai Kuršių marių priekrantėje. 1992–1994 metais atlikti tyrimai patvirtino, kad Kuršių mariose yra galimybių išgauti gintarą. Preliminariai išžvalgytame Juodkrantės telkinyje gintaro ištekliai sudaro 112 tonų.
Kaip numato Žemės gelmių įstatymas, gintaras priskiriamas vertingiesiems mineralams, kuriems naudoti leidimas gali būti išduotas tik konkurso būdu pagal Naudingųjų iškasenų ir žemės gelmių ertmių naudojimo konkurso nuostatus. Šie nuostatai nebeatitinka kitų galiojančių teisės aktų, todėl netrukus bus iš esmės peržiūrėti ir patikslinti.
Konkursą gintaro ištekliams detaliai išžvalgyti surengs Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Kai bus atlikti detalios žvalgybos darbai ir patvirtinti ištekliai, konkurso laimėtojas galės kreiptis dėl pakartotinio leidimo tiems ištekliams naudoti.
Zbignevas Jankovskis
