Poryt, šeštadienį, Lietuvos futbolo rinktinė žais pasaulio čempionato Europos zonos atrankos rungtynes su Rumunijos nacionaline komanda. Šiandien puiki proga prisiminti įdomiausias šalies rinktinės nueito kelio stoteles.
Apie įsimintiniausias pastarųjų dviejų dešimtmečių rungtynes ir jų užkulisius įspūdžiais pasidalijo istorinių susitikimų dalyviai.
Patriotizmo vedini
Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos rinktinė žaidė 1990 metų gegužės 27 dieną Tbilisyje su Gruzija. Tiesa, lietuvių nacionalinę komandą tuomet sudarė tik Vilniaus „Žalgirio“, o gruzinų - vien Tbilisio „Dinamo“ žaidėjai. Susitikimas baigėsi taikiai - 2:2.
„Tbilisyje buvome labai šiltai sutikti. Į stadioną sugužėjo 55 tūkst. žiūrovų, - prisiminė legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas. - Tribūnose plazdėjo mūsų trispalvė. Širdis virpėjo matant ją, tačiau realaus suvokimo, kad jau atstovaujame Lietuvai, dar nebuvo.“
Netrukus Lietuvos futbolo federacija (LFF) tapo Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) nare ir pareiškė norą dalyvauti atrankos varžybose į 1994 metų pasaulio čempionatą.
„Buvo 1991-ieji. Kartą vakare man paskambino garsieji žalgiriečiai V.Ivanauskas, Stasys Danisevičius ir Viačeslavas Sukristovas. Pasiūlė susitikti bei aptarti bendradarbiavimo galimybes“, - pasakojo treneris Algimantas Liubinskas.
1992-ųjų balandžio 28 dieną laukė pirmosios oficialios rungtynės - pasaulio pirmenybių atrankos mačas Belfaste su Šiaurės Airija.
„Lietuva dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad tais laikais susidurdavome su daugybe problemų. Pamenu, prieš kelionę į Belfastą paskutinę naktį kai kuriems žaidėjams dar buvo daromi lietuviški pasai. Kai kas „iš aukščiau“ trukdė“, - atskleidė A.Liubinskas.
V.Ivanauskas žavisi to meto komandos patriotizmu: „Vyrų nuteikinėti kovai nereikėjo. Niekam nerūpėjo jokios premijos, visi troško kautis už Lietuvą. Vartininkas Voldemaras Martinkėnas prieš kelionę į Belfastą per dešimt valandų savo automobiliu iš Kijevo atvyko į Vilnių. Tokio pasiaukojimo dabar negaliu įsivaizduoti.“
Šiaurės Airijoje lietuviai kovėsi kaip liūtai. Per pirmąjį mačo ketvirtį praleidę du įvarčius, vėliau jie atsitiesė ir išplėšė lygiąsias 2:2.
„Airiai manė, kad mus apžais viena koja, o patys gavo spyrį. Tikrai galėjome ir laimėti“, - šypsojosi V.Ivanauskas.
Viešnagė Brazilijoje
Visi futbolininkai svajoja bent kartą gyvenime išbandyti jėgas su odinio kamuolio burtininkais brazilais. Lietuviams ši svajonė išsipildė 1996 metų spalį. Su LFF bendradarbiavęs futbolo agentas iš Čilės suorganizavo brazilų ir lietuvių susitikimą Brazilijoje, Teresinos mieste.
„Mums žadėjo, kad žaisime su vietinių klubų rinktine, tačiau išvydę varžovų komandą aiktelėjome - visos ryškiausios žvaigždės“, - prisiminė tuometis rinktinės saugas Eimantas Poderis.
Abi rinktinės Teresinoje gyveno viename viešbutyje, apsuptame policijos. Mat aplink viešbutį visą parą budėdavo pakvaišusių futbolo gerbėjų armija, trokštanti išvysti savo dievukus.
E.Poderis prisimena, kad į šeimininkų treniruotes suplūsdavo 15 tūkst. minia, šiek tiek mažiau žiūrovų stebėdavo lietuvių pratybas. O rungtynių liudininke tapo 60 tūkst. auditorija.
Iš Lietuvos klubų žaidėjų sudaryta mūsų rinktinė nepabūgo pasaulio čempionų, pralaimėta garbingai - 1:3. Visus tris įvarčius brazilams pelnė garsusis Ronaldo, o mūsų rinktinės herojumi tapo tolimu tiksliu šūviu nudžiuginęs Orestas Buitkus.
E.Poderiui su garsiaisiais brazilais pabendrauti neteko, tačiau jis prisimena kitą pasaulio čempionų dėkingumo ženklą: „Po rungtynių aptarnaujantysis personalas į viešbutį mums atvežė ir kaip suvenyrus išdalijo visos Brazilijos rinktinės marškinėlius.“
Tuomečiam rinktinės direktoriui Leonui Mickui liko ne itin malonių prisiminimų iš Teresinos: „Kai maudėmės atvirame viešbučio baseine, atslinko audra, pradėjo griaudėti. Netikėtai žaibas trenkė į vandenį. Aš ir dar keli rinktinės nariai nustėrome. Pasisekė, kad likome gyvi. Netrukus prisistatė žurnalistai, klausė, kas nutiko. Aš, ištiktas šoko, ilgokai negalėjau nė žodžio ištarti.“
Pravirkdė tautiečius
Dar viena proga pasireklamuoti Lietuvos rinktinei buvo suteikta 1999-ųjų birželį, kai ji sulaukė kito futbolo banginio - Argentinos rinktinės - kvietimo į draugiškas rungtynes.
Argentina rengėsi Pietų Amerikos čempionatui ir tikėjosi lietuvius sumalti į šipulius. Tačiau svečiai atsilaikė ir aikštę paliko iškeltomis galvomis - 0:0.
„Žinoma, mums ir sekėsi, - teigė atraminiu saugu žaidęs Žydrūnas Grudzinskas. - Didelį dėmesį skyrėme gynybai. Vyriausiasis treneris Kęstutis Latoža pasakė: pro jus net musė negali praskristi. Manau, užduotį įvykdėme.“
Tuomet Vilniaus „Žalgiriui“ atstovavusį Ž.Grudzinską nustebino argentiniečių pakvaišimas dėl futbolo: „Jauni ir seni - visi gatvėje prašė autografų, nors mūsų, lietuvių, nepažinojo. Per tas kelias dienas Buenos Airėse parašą raičiau tūkstančius kartų.“
Ž.Grudzinskas tvirtino, kad Argentinos futbolo žvaigždžių neišsigando: „Baisiau buvo prieš rungtynes - per apšilimą. Už vartų susirinkusi minia kiekvieną mūsų netikslų smūgį palydėdavo isterišku juoku. Psichologiškai tai labai veikia. O per rungtynes įsijautėme į kovą ir nebekreipėme dėmesio į aplinką. Vis dėlto tuomet supratau, kodėl mes gauname 500 dolerių per mėnesį, o argentiniečiai - 500 tūkstančių...“
Lygiosios su Argentina Buenos Airių lietuvių bendruomenei tapo didžiule švente. Kai kurie net verkė iš džiaugsmo.
„Tautiečiai dėkojo ir sakė, kad jiems dar ilgai kapsės pasididžiavimo dividendai. Jie tikino kitą dieną neisią į darbą, nes nušluostėme nosį pasipūtusiems argentiniečiams“, - prisiminė L.Mickus.
Niurnbergo procesas
Taip pavadintos Lietuvos ir Vokietijos rungtynės Niurnberge. Ten 2003 metų kovą vyko Europos čempionato atrankos rungtynės. Tuomečiai pasaulio vicečempionai neįvertino lietuvių. Šie, pasinaudoję varžovų atsainumu, išsivežė namo lygiąsias - 1:1.
Mačo herojumi tapo Tomas Ražanauskas. Likus žaisti apie 20 minučių, jis „išmaudė“ garsųjį vokiečių vartininką Oliverį Kahną.
„Tuomet rezultato nesureikšminome, o dabar, po šešerių metų, labai malonu prisiminti“, - teigė T.Ražanauskas.
Vokiečių žudikas tikino, jog po rungtynių neturėjo progos pabendrauti su vokiečių žvaigždėmis: „Nebuvo kada - nukabinę nosis jie spruko iš aikštės.“
Vienos dienos nuotykis
Per rinktinės istoriją būta ir kuriozų. 1999-ųjų rugpjūtį naujajame Oslo stadione buvo numatytos draugiškos rungtynės tarp Norvegijos ir Turkijos. Mačo išvakarėse Turkiją sukrėtė baisus žemės drebėjimas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Turkai į Oslą neatvyko. O visi 11 tūkst. bilietų į rungtynes jau buvo parduoti.
Norvegai rado išeitį - jie kreipėsi į LFF, ir ši sutiko pagelbėti skandinavams. Tačiau suburti rinktinės nespėta, vietoj jos į Oslą išvyko Vilniaus „Žalgirio“ komanda su Lietuvos vėliava.
„Ryte rinkomės į eilinę treniruotę. Staiga pasirodė komandos vadovai ir liepė lėkti namo pasiimti pasų - skrisime į Norvegiją“, - prisiminė Ž.Grudzinskas.
Dešimtą ryto išgirdę stulbinamą naujieną žalgiriečiai po valandos jau sėdėjo lėktuve. 15 valandą Osle laukė rungtynės. Nors buvo pavargę, lietuviai garbingai pralaimėjo 0:1, o pergalingą įvartį šeimininkams Andreasas Lundas pelnė tik 87 minutę.
„Vilniuje niekas net nenutuokė, kad tą dieną spėjome nuskristi į Norvegiją, sužaisti Osle rungtynes ir vakare sugrįžti namo“, - stebėjosi pats Ž.Grudzinskas.
Nors pralaimėjo, į tėvynę lietuviai grįžo ne tuščiomis. Osle prisipirko šviežios lašišos, kuri svečioje šalyje tuomet kainavo aštuonis kartus pigiau nei Lietuvoje.
„Žuvies parsivežėme tikrai daug. Giminaičiai ir draugai puotavo kelias dienas“, - kvatojo Ž.Grudzinskas.
Žemiški burtai
Treneris A.Liubinskas prisiminė dar vieną istoriją apie lašišas. 2006-ųjų rudenį, prieš pat Europos čempionato atrankos rungtynes Toršaune su Farerų salų komanda, Lietuvos futbolininkai vaišinosi lašiša.
„Per rungtynes pastebėjome, kad mūsų žaidėjai aikštėje juda lėčiau nei įprasta. Pasirodė, ta lašiša buvo auginta rezervatuose ir šerta cheminiais pašarais, todėl - ne tokia maistinga. Nutarėme ateityje Farerų salose šios žuvies neberagauti“, - sakė treneris.
A.Liubinskas apskritai garsėjo kaip prietarų mėgėjas. Prieš keliolika metų rinktinės treneris mėgdavo prieš rungtynes į švarko kišenę įsidėti popieriaus skiautę, ant kurios prognozuodavo susitikimo rezultatą. Kartais atspėdavo, kartais ne, tačiau to niekam neišduodavo.
Dar viena linksma istorija, susijusi su kojinėmis. 2004-aisiais Lietuva Šarlerua mieste žaidė Europos pirmenybių atrankos rungtynes su Belgijos rinktine.
„Susirengėme į rungtynes. Besivilkdamas kostiumą pastebėjau, kad neturiu kojinių. Gyvenome užmiesčio viešbutyje, tad nusipirkti nebuvo kur. Laimė, pagalbos ranką ištiesė delegacijos narys Raimondas Statkevičius - iš kažkur parūpino porą kojinių. Tąkart sužaidėme lygiosiomis 1:1, todėl tradicijos nekeitėme - ir prieš visas kitas rungtynes R.Statkevičius mane aprūpindavo kojinėmis“, - juokėsi A.Liubinskas.
Skrydis karo lėktuvu
T.Ražanauskas su siaubu prisimena viešnagę Farerų salose 1999 metais. Skandalingasis LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis tuomet labiau rūpinosi savo, o ne rinktinės interesais ir išvykai pasamdė... karo lėktuvą.
„Kai atvykę į oro uostą pamatėme, kuo teks keliauti, netekome žado“, - pasakojo futbolininkas. - Kelionė į Farerų salas truko 7 valandas - tiek, kiek skrydis per visą Atlantą.
„Pakeliui nusileidome Norvegijos mieste Stavangeryje, prisipylėme degalų, užkandome sumuštinių ir toliau keliavome susigrūdę kaip parašiutininkai. Žinau, kad pilotai specialiai treniruojasi dvejus metus, tik tada gali leistis mažyčiame Toršauno oro uoste Farerų salose. O mūsų lainerio pilotai kareivukai buvo mažai patyrę, nusileidę jie braukė prakaitą ir stebėjosi: kur mes patekome, - prisiminė T.Ražanauskas, - kelionė atgal buvo tokia pat sunki. Laimė, skrydis baigėsi laimingai.“
Vilmantas Remeika
