Kažkada Lietuvos ir Baltarusijos, buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, siena buvo tik linija žemėlapyje. Dabar per sieną nutiesta metalinė tvora simbolizuoja naują geležinės uždangos versiją. Ši uždanga po komunizmo žlugimo atskyrė Rytų ir Vakarų Europą. Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, o Baltarusiją valdo autokratinis Aleksandro Lukašenkos režimas.
Valstybių siena padalino ne tik Rytų ir Vakarų Europą, bet ir Baltarusijos pusėje esančių Peckūnų (Pyatskuny) kaimą atskyrė nuo lietuviškosios jo dalies - Norviliškių. Kaimo gyventojai buvo atskirti nuo savo kaimynų, bažnyčios ir kapinių. Nors dvi kaimo dalis skiria tik keletas žingsnių, anapus tvoros - visai kitas pasaulis.
Lietuvos piliečiai gali be vizų keliauti po Europą, joje dirbti. Tie, kurie lieka Norviliškėse, gali naudotis ES parama, turi pakankamai pinigų naujiems drabužiams, namų tvarkymui.
Tuo tarpu Peckūnų gyventojų darbo pasirinkimas - nedidelis. Dauguma dirba vietiniame kolūkyje, pagrindinis jų maisto šaltinis - daržai ir sodai. Tikrų ekonominių ir politinių reformų bijantis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka sieną naudoja taip, kaip ją anksčiau naudojo Sovietų Sąjunga - riboti žmonių patekimą į šalį bei iš jos.
Lietuvos pasienio apsauga veikia taip, kaip ir kolegų ES. Siena saugoma nuo nelegalių imigrantų ir kontrabandininkų. O Baltarusijos pusėje ginkluoti, į žmones šaudyti turintys teisę patruliai sieną saugo nuo Baltarusijos gyventojų. Kiekvienas, bandantis perlipti metalinę tvorą, gali būti pasodintas į kalėjimą dvejiems metams.
Peckūnų gyventojai negali prisiartinti prie tvoros net pabendrauti su buvusiais kaimynais ar perduoti siuntinį. Vien už pėdos antspaudą ant dešimties metrų pločio palei sieną išartos žemės juostos galima dešimčiai dienų patekti į kalėjimą arba gauti baudą.
Sunku patekti ir į patį pasienio regioną - pagal sovietmečio taisykles kiti Baltarusijos gyventojai norėdami atvažiuoti į Peckūnus turi gauti leidimą.
„Mūsų širdys liko kitoje tvoros pusėje“
Peckūnų kaimo gyventoja Stanislava Subač norėdama padėti gėlių ant savo vyro kapo jas įkiša į plastikinį maišą, įdeda keletą akmenų ir meta per Lietuvą nuo Baltarusijos skiriančią tvorą. Tik buvusių kaimynų dėka gėlės patenka ant mirusiojo kapo.
„Mūsų širdys liko kitoje tvoros pusėje“, - teigia S. Subač. 67 metų kaimo gyventoja savo vyro kapo nelankė jau dvejus metus. Ji taip pat negali dalyvauti Velykų ir Kalėdų pamaldose Norviliškėse esančioje bažnyčioje.
Norint patekti į Lietuvą jai reiktų keliauti daugiau nei 100 kilometrų iki artimiausio Lietuvos konsulato, laukti eilėje keletą dienų, mokėti 90 dolerių už vizą, vėliau keliauti apie 90 kilometrų iki sienos perėjimo punkto, dar 90 kilometrų iki pačių Norviliškių. 90 dolerių - beveik visa jos mėnesio pensija.
Dėl visa ko ant sienos A. Lukašenkos portretą pasikabinęs Anton Alyantsynovič teigė, kad kaimo padalinimas buvo tikra tragedija.
Janina Janovič pasakojo, jog norėdama pabendrauti su Norviliškėse gyvenančiu sūnėnu ji turi atsistoti prie išartos žemės juostos ir garsiai šaukti. „Tai vienas iš dalykų, nuo kurių vyriausybė negali mūsų sulaikyti“, - sakė moteris, vilkinti megztinį su U.S.A. ženklu.
Parduotuvėje dirbanti Tereza Turkevič sakė, kad kaimiečiams dažnai parduoda maistą „į skolą“. „Kai kurie maitinasi tik duona ir vandeniu, kad galėtų sutaupyti pakankamai pinigų kelionei į Lietuvą“, - sakė ji.
„Būkime kartu“
Norviliškėse neseniai buvo atstatyta 16 amžiaus pilis. Ji suteikia papildomą pragyvenimo šaltinį vietiniams, o vasarą šalia pilies rengiamas tūkstančius žiūrovų pritraukiantis muzikos festivalis „Be2gether“.
Prie pilies gyvenanti Marja Dudovič prie 275 dolerių dydžio pensijos prisiduria parduodama pieną turistams. Ji taip pat gauna daugiau nei dvigubai didesnę sumą iš ES už turimą žemę.
„Mes turime problemų, bet kai pažiūriu į kaimynus Baltarusijoje, skųstis negaliu“, - sakė ji.
Leokadijai Gordievič gyvenimas ES reiškia galimybę svečius pavaišinti braziliška kava, belgišku amaretu, kumpiu, rūkyta dešra bei šviežia juoda duona. Jai taip pat svarbi galimybė be baimės kalbėti apie politiką. L. Gordievič šuns vardas - Landsbergis, o katės - Lukašenka. „Už tai Baltarusijoje aš galėčiau būti nuteista“, - sakė Norviliškių gyventoja.
Norviliškių pilį su ES parama atstatęs verslininkas Giedrius Klimkevičius kaip vienybės ženklą sceną muzikos festivaliui norėtų pastatyti tiesiai ant valstybių sienos, tačiau Baltarusijos valdžia to neleido.
„Dideliam mūsų apgailestavimui geležinė uždanga rodo pasidalijimą tarp dviejų civilizacijų“, - teigė G. Klimkevičius.
