Apie sprendimus, kurie Norvegijai leido išeiti iš tokios situacijos ir padėjo pradėti kurti įvairų bei žiūrovams įdomų kiną, svečias iš Norvegijos – atvykęs į „Scanorama“ bei atsiimti „Lietuvos diplomatine žvaigždės“ apdovanojimo – pasakojo LRT televizijos laidai „pasaulio panorama“.
– Pirmiausiai norėčiau paklausti Jūsų labiau kaip norvego, o ne kaip Kino instituto vadovo. Ką reiškia būti norvegu? Kuo tai skiriasi nuo bendro šiaurietiško identiteto?
– Mes skeptiškesni žmonės, nesame taip integravęsi į Europą kaip danai ar švedai. Tai rodo ir faktas, kad mes ne Europos Sąjungos nariai. Penkis šimtus metų buvome danų kolonija, paskui sudarėme uniją su Švedija, todėl galima tvirtinti, kad dabar didžiuojamės savo nepriklausomybe. Norvegai draugiški, tačiau ne itin tarptautiški. Jei kokiame nors tarptautiniame susitikime matote didelę garsiai kalbančių žmonių grupę, jie veikiausiai bus norvegai. Mes laikomės draugėje, labiau nei švedai ar danai.
– Pradėjau nuo identiteto, nes atrodo, jog lietuviškasis yra gana problemiškas. Kalbama apie Vidurio, Rytų Europą, norime būti laikomi Šiaurės Europa arba Baltijos šalimi. Ar matote panašumų tarp Lietuvos ir Norvegijos šiuo klausimu?
– Mąsčiau apie tai prieš daugelį metų, kai Norvegijos festivaliuose išvydome pirmus Baltijos šalių kino pristatymus. Manau, kad lietuviai ir norvegai yra panašūs, nes niekada nesame pirmame plane. Kino srityje danai ir latviai visada yra lyderiaujančios šalys savo regionuose. O lietuviai ir norvegai užima poziciją „palaukim ir pamatysim, kas bus“.
– Ką reikėtų padaryti, norint pakilti iš antrosios vietos ir pasiekti Latvijos lygį?
– Kai turėsite naują kino centrą, pirmiausia užsienio platintojai turėtų įgyti teisę lietuviškus filmus pirkti tiesiai iš lietuvių, o ne per rusų platintojus, kaip yra dabar. Privatiems investuotojams, remiantiems lietuviško kino gamybą, turėtų būti premijų sistema.
Lietuvoje daug kino kūrybos kompanijų, Šiaurės šalių kūrėjai čia randa puikių vietų filmuoti, tačiau susimoka ir išvažiuoja, o lietuviai lieka be jokių teisių į sukurtą filmą. Ir, žinoma, reikėtų kurti daugiau filmų.
Kultūros ministerija turėtų reikalauti ne trijų, bet šešių ar aštuonių ilgo metro filmų per metus. Tad turite sukurti ekonominį mechanizmą, kuris mažintų gamybos kainas ir didintų gamybos kiekį.
Norvegijoje nutiko būtent taip – kai ministerija pradėjo reikalauti daugiau filmų, atėjo ir pinigai, nes žmonės ėmė vėl žiūrėti norvegišką kiną.
– Kaip palygintumėte jaunąjį lietuvišką kiną su norvegišku?
– Jau trejus metus esu „Scanoramos“ žiuri narys, mačiau daugybę Baltijos šalių trumpametražių filmų. Manau, kad lietuviams puikiai sekasi kurti filmus įvairiomis temomis. Jie puikūs kinematografiniu požiūriu, dėl garso dizaino, vaizdo kokybės. Tačiau ir mes Norvegijoje pergyvenome šį kino kūrybos periodą, kurį amerikiečiai pavadintų „puikiai apsirengęs, bet nėra kur eiti“. Lietuviški filmai kiek per ilgi ir per daug meniški. Reikėtų daugiau padirbėti su scenarijumi ir istorijomis, kurios juose pasakojamos.
– Kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Norvegijos kino padėtis?
– Per 1997-ųjų Kanų festivalį amerikiečių žurnalas „Variet“ išrado terminą „Norwave“. Jis teigė, kad Norvegijoje susiformavo nauja kino banga. Filmai nebuvo panašūs vienas į kitą, tačiau visi jie buvo ne tokie literatūriški, labiau atitrūkę nuo socialinių temų. 2001-aisiais visus paramos kinui finansus surinkome į vieną fondą ir buvo paskelbta, kad reikia daugiau ir populiaresnių filmų.
Kino fondo vadovas teigė, kad esame laisvi kurti siaubo filmus ar detektyvus ir naujasis kinas turėtų būti ne toks rimtas. Dėl to kinas tapo itin įvairus ir smarkiai išaugo žiūrovų skaičius – norvegiškų filmų žiūrimumas kino teatruose ir parduotų DVD diskų kiekis padidėjo net penkis kartus.
– Kokios yra pagrindinės šiandienos Norvegijos problemos?
– Didžiuliai mokesčiai sūriui! Tai paskutinis Norvegijos žemės ūkio ministerijos išradimas! Šiaip jau manau, kad daugeliui intelektualų, diplomatų ir visuomenės lyderių didžiulė problema yra tai, kad nesame Europos Sąjungos nariai. Mes smarkiai prisidedame remdami kultūrą, meną, istoriją. Tačiau tai labiau psichologinė problema – būti dalimi, tačiau nepakviestam į vidų. Tai pasikeis. Jei Islandija jungsis prie bendros rinkos, mes seksime iš paskos. Žvejybos pramonei narystė atrodo įdomi, ūkininkai kitos nuomonės, tačiau manau, kad apskritai tai kartų klausimas. Mano karta dar kartą balsuotų prieš, jei ateityje iš viso bus plebiscitas.
– Kaip suprantu, šiemet čia esate dėl ypatingos priežasties.
– „Scanoramos“ festivalyje dalyvauju kasmet, nes tai svarbi vieta garsinti Norvegijos ir Šiaurės šalių kiną. Tačiau šįkart čia atvykau ne tik dalyvauti seminare apie Baltijos ir Šiaurės šalių kino kūrimą, bet ir buvau apdovanotas „Lietuvos diplomatine žvaigžde“. Jaučiuosi labai pagerbtas.
– Ar manote, kad reikalingas glaudesnis Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas? Jei taip, kaip to gali būti pasiekta?
– Per 20 darbo su Baltijos šalimis metų mačiau itin daug abipusio susidomėjimo. Mėgstame kalbėti atskirai apie Lietuvą, Latviją ir Estiją, nevartodami Baltijos šalių termino, kuris, kaip prieš kelerius metus man sakė Lietuvos ambasadorius Norvegijoje, veikiausiai yra skandinavų ar vokiečių konstruktas.
Mano svajonė yra sukurti bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių fondą, nes esu tikras, kad abu regionai turi labai daug įdomių istorijų. Daug žmonių keliauja ir dirba Šiaurės šalyse ir apie Lietuvą čia žinoma vis daugiau. Pas mus dirba Jūsų menininkai, baleto šokėjai, teatro režisieriai ir jie garsina savo šalį. Tai labai svarbu.
Karolis KAUPINIS
