Prospektu „marširuos lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų (LGBT) ir juos palaikančių asmenų bendruomenė“. Taip prasideda trumpa žinutė gėjų tinklaraštyje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nebeskundžiamą nutartį, jog ypatingos seksualinės orientacijos asmenims negalima drausti eitynių sostinės centro prospektu. Mūšis laimėtas, todėl žinutė vadinasi „Homoseksualų triumfas teisme: eitynės vyks Gedimino prospekte“. Taigi žengtas dar vienas žingsnis Europos pažangesnės žmonijos kūrimo link.
Įsivaizduokime, kariškai žingsniuojančius netradicinės orientacijos „vyrus“ ir „moteris“. Tokią reikšmę turi žodis „marširuoti“. Tarkime, militarinis terminas pavartotas netyčia, vis dėl to, netolerantiškumo (nepakantos liet.), agresyvumo, pasipūtimo iš eitynių organizatorių pusės jaučiama vis daugiau. Visame tame reikale galima išskirti keletą aspektų.
Štai Lietuvos gėjų ir lesbiečių internetiniame puslapyje į klausimą „Ar dalyvausite „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje?“ gauta tokių ir tiek atsakymų: tikrai dalyvausiu - apie 13 proc. balsų; kategoriškai nedalyvaus - 40 proc. atsakymų (atsakinėti į klausimus buvo galima vėl ir vėl kas antrą dieną, didelė tikimybė, kad į juo atsakinėjo tik patys aktyviausi tinklalapio skaitytojai); dalyvausiu, jei galėsiu arba norėčiau, bet negalėsiu, pažymėta – beveik ketvirtadalis . Taigi, atrodo, jog per 60 proc. balsų atiduota „parade nedalyvausiu“ dėl vienų ar kitų priežasčių. Be abejo, duomenys negali pretenduoti į tikslumą, nepaisant, jog surinkta vos kiek daugiau nei 800 balsų liepos 25 d. duomenys). Peršasi išvada, kad didžioji dauguma netradicinės lytinės orientacijos žmonių nepageidauja viešumos. Beje, tik 16 proc. anketos atsakymų kalbama apie baimę pasirodyti viešai.
Kitas aspektas – parama eitynėms. Minėtame tinklalapyje išvardinta apie 30 parado partnerių ir rėmėjų. Tarp jų Norvegijos Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos, Ispanijos, Airijos atstovybės, JAV ambasados Vilniuje ir Taline, Atviros visuomenės (Sorošo) fondas ir kiti. Be abejo ir Lietuvos URM. Galima įsivaizduoti ne tik, koks spaudimas buvo daromas valstybės institucijoms, bet ir kokia finansine parama išsiliejo rėmėjų gausa. Kaip gi, juk tai ne koks „Vilnius Pride“ ir net ne „Lithuanian Pride“, o visas „Baltic Pride“! Prie to dar pridėkime metinę Lietuvos vyriausybės dotaciją gėjų lygai – 200 tūkst. litų.
Trečia. Eurokomisarė V. Reding yra pareiškusi: ES neliks nuošaly, jei kuri iš bendrijai priklausančių šalių nepaisys Sąjungos įstatymų ir sutarčių, ginančių asmens laisvę puoselėti gyvenimo kaip nori būdą; žmogus turi teisę rinktis... Kitaip tariant, nedviprasmiškai pasakyta, jog už gėjų ir lesbiečių lyderių pečių – visa šiuolaikinė Europa. Todėl lygos vadovas V. Simonko gali atsainiai mestelėti: mes nereikalausime vienos lyties asmenų santuokų; kol kas. Dėliodamas tokius faktus ir faktelius, pagauni save, jog viskas ganėtinai girdėta, o žmonijos istorijoje viskas išbandyta. Nekalbėkime apie kokį akmens amžiaus žmogų, kuris, norėdamas gyventi tiktai kaip jis vienas nori, šiandien dar tebelindėtų urve kaip asocialus gyvūnas. Prisiminkime nė šimtmečio nesiekiančią bolševikų imperijos seksualinės revoliucijos istoriją. Ji pateikia puikių analogijų ne vien apie gėjus ir lesbiečius.
Bolševikinės šeimos idealai
1918 metų gruodžio 19 dieną Petrograde dekreto “Apie santuokos panaikinimą“ metinės buvo paminėtos lesbiečių eisena. Maskvoje nuogi demonstrantai žygiavo Raudonaja aikšte šalia Kremliaus sienų pasirišę tik raudonas juostas per petį. Eisenos priekyje žengė idėjinis nuogų proletarų įkvėpėjas, ištikimas Lenino partijos sūnus ir artimas Levo Trockio draugas Karlas Radekas. Demonstracija buvo tikras seksualinės revoliucijos triumfas.
Iš tiesų, Didysis spalio perversmas dažnai ironiškai vadinamas didžiaja spalio seksualine revoliucija. Ji grindžiama K. Markso, F. Engelso, Augusto Bebelio komunizmo teorijomis. Tad atėję į valdžią, bolševikai, iškėlę šūkį „Proletariatas privalo nedelsdamas imtis šeimos sunaikinimo“, pirmiausia ėmėsi triuškinti tradicinės šeimos instituciją. (Čia ir toliau citatos paimtos iš straipsnių rusų kalba internete. Rusai gana intensyviai ir įvairiais aspektais nagrinėja savo istorijos raudonąjį laikotarpį, todėl informacijos daug ir ją nesunku susirasti – aut.)
1917 metų gruodį, po garsiųjų dekretų „Apie žemę“ ir „Apie taiką“ V. Leninas pasirašo minėtą dekretą apie „Santuokos panaikinimą“ ir kitą - „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie civilinės būklės įrašus“. Pastarajame atsirado ir skyrius „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“. Skyrybų procedūra pasidarė labai paprasta, o santuoka tapo „fiziologine darbininko-vyro ir darbininkės-moters sąjunga“. Tokioje sąjungoje gimę vaikai privalėjo būti nedelsiant paimti ir perduoti kolektyviniam išlaikymui, kad tėvams nebūtų trukdoma spartuoliškai dirbti. Tuo pat metu legalizuotos visos santuokinės sąjungos rūšys – homoseksualios, trejybinės, šeimos-komunos, kuriose nėra pavienių vyrų ir moterų. Tarybų Rusija tapo viena pirmųjų, panaikinusių kriminalinę atsakomybę už vienalytes santuokas (Didžiojoje Britanijoje tai padaryta 1967, o Vakarų Vokietijoje – 1969 metais). Vadinamoji švediška šeima taip pat pirmiausia atsirado Rusijoje. Tokioje šeimoje savanoriškai gyveno 10 – 12 abiejų šeimų asmenų. Jie kolektyviai vedė bendrą ūkį ir lytinį gyvenimą. Intymios poros atsiskyrimas nuo kitų nebuvo leidžiamas, prasižengę komunarai netekdavo šio garbingo vardo.
1918 m. spalio 29 dieną Maskvoje įvyko pirmasis darbininkų ir valstiečių jaunimo suvažiavimas, kuriame nuspręsta įkurti Rusijos komunistinio jaunimo sąjungą (komjaunimą). Pirmuose sąjungos įstatuose buvo įrašytas punktas: „Kiekviena komjaunuolė pirmu pareikalavimu privalo atsiduoti kiekvienam komjaunuoliui, jeigu jis moka nario mokestį ir dirba visuomenei naudingą darbą“. Šis punktas galiojo iki 1929 metų, kai buvo priimta nauja įstatų redakcija.
1925 metais tarybinis gydytojas Grigorijus Abramavičius Batkis savo knygoje apie seksualinę revoliuciją homoseksualizmą ir sodomiją (lytinius santykius su gyvūnais) aiškino taip: „Tarybiniai įstatymai skelbia visišką valstybės nesikišimą į lytinius reikalus, kol nedaroma žala ir nepažeidžiami kieno nors interesai... Kalbant apie homoseksualizmą, sodomiją ir kitas įvairias lytinio pasitenkinimo formas, pagal Europinius įstatymus laikomas visuomenės moralės pažeidimais, tai tarybiniai įstatymai į juos žiūri lygiai taip pat, kaip į vadinamuosius „natūralius“ santykius. Visos lytinių santykių formos yra privatus reikalas“.
Tačiau buvo pastebimi ir nevaldomos paleistuvystės (mūsų supratimu) pavojai. Partinis darbuotojas Markovas, kalbėdamas konferencijoje socialinės higienos klausimais atkreipė dėmesį: „Aš perspėju, kad į mus artėja milžiniška nelaimė ta prasme, kad mes neteisingai supratome laisvosios meilės sąvoką. Rezultatas yra toks, kad iš tos laisvosios meilės komunistai prisidarė vaikelių... Jeigu karas mums davė gausybę invalidų, tai neteisingai suprasta laisvoji meilė mus apdovanos dar didesniais luošiais“.
Bolševikiniai vaikai
Kūdikiai nebuvo laukiami, nes jų auklėjimas komunarus galėjo atitraukti nuo šviesios ateities statybos. Kita vertus, kontraceptinių priemonių praktiškai neegzistavo. Gal todėl Leninas 1920 metais pasirašė dekretą apie abortų įteisinimą. Nuo tol moterys gavo teisę nutraukti nėštumą trijų mėnesių bėgyje. Jeigu kūdikis vis dėl to gimdavo, jis būdavo atiduodamas į internatą, vaikų namus. Kita vertus, bolševikai suprato, kaip neprotinga palikti vaikų auklėjimą tradicinei šeimai. (Tačiau pavieniai pasiūlymai tam tikram laikui apskritai uždrausti seksą nebuvo priimti; siūlymo esmė: masėms leidžiama santykiauti su viskuo, kas juda, o menka gražiausių, protingiausių gyventojų dalis reprodukuotų idealius komunizmo statytojus). Nesupratingos seksualinės revoliucijos aukos kažkodėl grįždavo prie tradicinės šeimos ištakų, ir socialinių reiškinių inžinieriai nusprendė, jog auklėjimas šeimoje yra nepateisinamas. Juk žinoma, kad kūdikis nesąmoningai stengiasi atgaminti savo šeimos modelį. Todėl nauja socialine užduotimi tapo atskyrimas nuo praeitos patirties, nuo šeimos. Nuspręsta vaikus perduoti ideologiškai patikimiems auklėtojams.
1921 metais Maskvoje buvo atidaryti psichoanalitiniai vaikų namai-laborotorija, kurioje buvo imtasi auginti naująžmogį. Tarp 30 auklėtinių nuo vienerių iki penkerių metų amžiaus be kitų aukštų bolševikinių veikėjų vaikų buvo ir Stalino sūnus Vasilijus. Naujo žmogaus auklėjimo pagrindas buvo Zigmundo Froido idėjos apie seksualines vaikystės fantazijas, galinčias vėliau virsti neurotiniais sutrikimais. Tos priemonės reiškė seksualinį švietimą ir seksualinių instinktų tenkinimą nuo pat mažumės. Tik šitaip auklėjamas žmogus, manė komunistiniai auklėtojai, išaugs harmoninga, nuo bet kokių neurozių ir kompleksų laisva asmenybė. Laboratorijos vedėja V. Šmidt, 1924 metais skaitydama pranešimą tarptautiniame psichoanalitikų kongrese Vienoje, kalbėjo: „Mūsų vaikų namų auklėtiniai savo seksualinius poreikius tenkina nesibaimindami, auklėtojų akivaizdoje, ir šitaip tie poreikiai niekuo nesiskiria nuo bado, troškulio arba nuovargio“. Vėliau šias išvadas patvirtino ekspertai: „Seksualinių poreikių tenkinimas, onanizmas pastebėtas tarp daugumos šiuose vaikų namuose gyvenančių vaikų. Tarp vaikų, ką tik atvežtų iš šeimų, onanizmo nepastebėta“. Toliau išvadose teigiama, kad nevaldomas vaikų autoerotizmas, išgąsdino ne tik auklėtojus, bet ir nuoširdžius psichoanalizės pasekėjus. Nenuostabu, jog per trejus metus vaikų namuose pasikeitė 50 auklėtojų, o eksperimentas pripažintas nepavykusiu. Įstaiga 1925 metais buvo uždaryta.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje seksualinė revoliucija ėmė silpti. Į valdžią atėjus Josifui Stalinui „netradicinės“ orientacijos asmenys imti persekioti, naikinti fiziškai, ir per kelis dešimtmečius visuomenėje įsivyravo neigiamas požiūris į „palaidą gyvenimą“, imta deklaruoti, kad šeima yra visuomenės ląstelė, o monogamija – šeimos pagrindas. Dėl to bolševikai netapo moralesni ir nepaneigė visuomenės pavergimo ideologijos, iš tiesų ne stiprindami šeimą kaip „ląstelę“, o bandydami ją veikti kaip aritmetinę individų sumą. Šiaip, ar taip, bet, atrodo, jau Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikais iš tribūnų buvo sakoma: „Tarybų Sąjungoje sekso nėra!“
Kaip parklupdyti valstybę
Didžiosios Britanijos parlamento žemieji rūmai visai neseniai priėmė įstatymą, įteisinantį tos pačios lyties asmenų santuokas. Tiesa, ne visoje Didžiojoje Britanijoe, o tik Anglijoje ir Velse. Prancūzija gegužę tapo keturiolikta (tik!) tos pačios lyties asmenų santuokas įteisinusia valstybe pasaulyje ir devinta Europoje, prisidėdama prie Nyderlandų, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos, Portugalijos, Islan-dijos, Danijos, Belgijos. Šių šalių vyriausybės ir parlamentai pasiduodami galingam seksualinių mažumų spaudimui, priėmė įstatymus, nepaisydami nei visuomenės pasipriešinimo, nei sveiko proto, nei mokslininkų rekomendacijų. Nėra reikalo dar kartą pateikti argumentus „prieš“, jie žinomi. Diskutuojama ir Lietuvoje... bet ne daugiatiražėje įtakingoje spaudoje ir TV, o smulkiuose interneto portaluose. Apie lyčių lygybę, apie vienos lyties santuokas, apie naują madą skambiai poetišku pavadinimu poliamorija, apie juvenalinę justiciją... Ir visi tie „netradiciniai“ upeliai (tokie, kaip gėjų paradas Vilniuje) subėga į vieną sraunią ir galingą upę – šeimos, kaip laisvos visuomenės atramos ir pagrindo, naikinimą.
Tikriausiai, profesorius V. Radžvilas nėra originalus, teigdamas, jog Europos Sąjungą užvaldė ir užvaldo komunistinės ir liberaliosios ideologijos šalininkai, tęsiantys pasaulinės (t.y. globalios – aut.) revoliucijos žygį, tačiau jis, ko gera, pirmas tai pasakė garsiai: „ES vienijimasis yra mėginimas suderinti tai, ką vadintume radikaliomis laisvosios rinkos idėjomis, su neomarksitine kultūrine programa. ...Totalitarinės inžinerijos požiūriu labai svarbu žmones paversti vadinamąja žmogiška medžiaga, paversti juos atskirų atomų mase. Ir ta strategija, kurios esmė – sutraukyti bendruomeninius ryšius, natūraliai ir neišvengiamai dviem svarbiausiais taikiniais pasirenka dvi bendrijas – šeimą ir tautą“.
Laiko liko nebedaug. Europos komisijos pirmininkas Žozė M. Barozas yra viešai pasakęs, jog iki 2020 Europoje valstybių nebeliks, valstybė bus ES. Todėl nebūtina skaitytis su priemonėmis. Tik reikia keisti įprastas sąvokas. Taip pederastai virsta gėjais (reikšme "be rūpesčių", "laimingas" arba "ryškus ir spalvingas“, o homoseksualumo prasme reikšmė paplito tik 20 amžiaus pabaigoje), homofobai – žmonių nekentėjais, siaubūnais, o toks taip poetiškai skambantis terminas kaip poliamorija lietuvos kaime reikštų paprasčiausią paleistuvystę (kai šiandien gyveni su vienu/viena, rytoj - su kitu/kita, yra geriau ir įdomiau, būtinai apie tai skelbiant visam pasauliui).
Todėl ES atstovė ponia V. Reding mus perspėjo. O perspėjimo esmė, kad žmogaus teisių Lietuvoje vertinimo matas yra gėjų ir lesbiečių paradas. Paradas pergalingai marširuojant: jeigu viskas praeis be incidentų, reikės toliau kovoti už vienalytes santuokas ir įsivaikinimą; jeigu paradas bus sutiktas priešiškai – moralinė ir finansinė parama dar labiau padidės.
Ką gi, „pasaulį seną išardysim“, dainuojama komunistų himne, o istorikai teigia, jog homo ir kitokios seksualinės revoliucijos pranašauja valstybės žlugimą. Pasidžiaukime bent tuo, kad eilėje prie bedugnės gal būsime paskutiniai. Gyvename dar laisvoje šalyje, tad visi turi konstitucinę teisę žingsniuoti sostinės prospektais. Nepavydžiu ir nemanau, jog netradicinės seksualinės orientacijos būtybės yra laimingiausi pasaulio žmonės. Težygiuoja, tik niekas iš to visuomenės supriešinimo neturėtų daryti sau pragyvenimo šaltinio, šmėžuodamas TV ekranuose ir marširuodamas eisenos priešakyje. O apie save pasakysiu jums atvirai ir nieko neslėpdamas: esu lesbietis ir noriu juo likti toliau, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip, taip, noriu gyventi su Ja, kaip Jis ir Ji monogaminėje santuokoje. Man nesvarbu, ką apie tai mano visi agresyvūs, arogantiški, heterofobai gėjai, lesbietės, transvestitai, biseksualai, poliamorijai, pedofilai ir juvenalinės justicijos garbintojai, nors iš jų pusės netolerancijos jaučiu vis daugiau ir daugiau. Ir kai pagalvoji sau, kad aš, lesbietis, ir mano homofobė žmona netrukus galime likti seksualine mažuma, tampa nejauku. Tada imi prisiminti: kas, iš ko ir kaip...
Linas V. Medelis
