Devynios iš dešimties moterų nemėgsta žiūrėti į veidrodį. Marianne Power buvo viena iš jų, tačiau ji nusprendė padaryti eksperimentą ir nustoti tyrinėti savo atspindį mėnesį laiko. Kas tuomet nutiko? Savo patirtimi moteris dalijasi su dailymail.co.uk.
Ką jūs matote, pažvelgusios į veidrodį? Savimi pasitikinčią, patrauklią, visai neblogai atrodančią moterį? O gal vištakoję kreivais dantimis, nušiurusiais plaukais ir apniktą celiulito?
Greičiausiai pasirinkote antrąjį variantą. Veidrodis – anaiptol ne draugas daugeliui moterų, gebantis įvaryti depresiją net ir pačiai gražiausiai. Ir, visgi, jo atsisakyti lygiai taip pat sunku, kaip ir bet kurios kitos kenksmingos priklausomybės.
Bloga diena/gera diena
Kiekvieną rytą, valydamasi dantis, aš skrupulingai ištyrinėju savo atspindį veidrodyje. Kai iš lovos išlipu ne ta koja, dažniausiai matau pūpsančią kupetą raudonų plaukų, storažandį veidą, retus geltonus dantis, įvairias dėmeles ir raukšleles. Tiesa, rankos ir krūtinė – man patinka, o ir liemuo retkarčiais visai nieko. Tačiau, po to seka siaubingi, tešlą primenantys, klubai ir kojos, nusėtos venų bei celiulito. Apatinė mano kūno dalis – absoliučiai neproporcinga viršutinei.
Labai blogą dieną, ši veidrodyje gyvenanti pabaisa tik patvirtintų mano pačius niūriausius jausmus sau, besikaupiančius nuo pat jaunystės: nuo tada, kai mokykloje buvau vadinama „morkaplauke“ ir manęs niekas nekviesdavo šokti; iki tada, kai per atostogas nusvilusi kaip omaras drybsodavau paplūdimyje tarp savo dailiai įrudusių draugų. Ši savijauta – tai nepakeliamas jausmas, kad esu stora, bjauri ir niekada nepritapsiu prie kitų.
Tiesa, gerą dieną padėtis šiek tiek pasikeičia. Retkarčiais, žvelgdama į save, netgi pagalvoju: „Galų gale, gal ne taip ir blogai“. Visi mano privalumai – savo vietose. Turiu moterišką figūrą ir, pasirinkusi tinkamus drabužius, galiu atrodyti jei ne gražiai, tai bent jau patraukliai. Ir, žinoma, nors niekada nebūsiu Kate Moss, kam tai rūpi? Turiu savo šeimą, draugus ir man sekasi, o tai – svarbiausia.
Tyrimai
Tačiau blogų dienų, visgi, žymiai daugiau nei gerųjų, ir esu tikra, kad tas pats esti ne man vienai. Neseniai atlikti tyrimai atskleidė, jog daugiau nei 90 proc. keturiasdešimtmečių moterų nebegali pakęsti savo atspindžio veidrodyje, todėl jos išgyvena, kaip ekspertai įvardijo, „Neapykantos veidrodžiui sindromą“ („Mirror Angst Syndrome“).
Ir tik 9 proc. iš visų daugiau nei 50-ties sulaukusiųjų yra patenkintos tuo, ką mato veidrodyje – šiuos duomenis atskleidė ankstėliau šiais metais atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 1,2 tūkst moterų. Tuo tarpu, kai pasiteiravau draugių, ką jos mąsto, žvelgdamos į save, jų atsakymai buvo vieningai niūrūs. „Iš veidrodžio į mane žvelgia apvalus, pasišlykštėtinas ir apsileidęs gniužulas“, – sakė viena. Kita jai antrino: „Viskas, ką matau, man labai nepatinka: mano pilvukas, mano šlaunys ir mano krūtinė, kuri kaip kažin ką krypsta į pietų pusę“.
„Blogiausia, kad dėl to, ką kasryt išvystu, kaltinu tik save pačią: juk kadaise galėjau pasirinkti, kaip atrodyti, bet leidau nuolatiniam apsirijimui paimti viršų. To pasekoje, matydama šį nepatrauklų kūną, kartu matau ir nepatrauklią asmenybę“.
Dar viena draugė teigė: „Per daug nekreipiu dėmesio į aplink namus esančias mane atspindinčias vitrinas – kai einu pro jas, įtraukiu pilvą ir žengiu pasitikinčiu žingsniu. Tačiau mane „prigauna“ parduotuvėse esantys veidrodžiai: toji priimtinai atrodžiusi moteris, kuri neseniai išėjo iš namų, staiga transformuojasi į senamadišką, pagyvenusią ir viršsvorį turinčią ypatą“.
„Vakar dieną traukinio lange pastebėjau atsispindinčią moteriškę, kuri atrodė pasibaisėtina, sena ir pervargusi. Po kiek laiko supratau, kad tai – aš“.
„Kartais imu specialiai ieškoti kokio nors gebančio atspindėti daikto tam, kad eilinį kartą įsitikinčiau, kokia šlykšti ir stora esu – tokiu būdu aš save kankinu“.
Prisiklausiusi tokių pareiškimų, likau šokiruota. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kad tokios mintys sukasi mano draugių galvoje – nepaisant to, jog kartais jos aplanko manąją. Ar būtų geriau, jei sudaužytume visus veidrodžius? Ar tuomet būtume labiau patenkintos tiek savimi, tiek pasauliu?
Iššūkis
Nusprendžiau mesti sau iššūkį: mėnesį laiko nežiūrėti į savo atspindį jokiame veidrodyje, nusisukti nuo parduotuvių vitrinų ir televizijos ekranų. Vienintelis, į kurį galėsiu žiūrėti, bus mažas kompaktiškas veidrodėlis – vien tam, kad rytais galėčiau pasidažyti. Nuo šiol valysiuos dantis, šukiuosiuos plaukus, tepsiuos kremus ir apsirengsiu nežiūrėdama į savo atspindį. O kai išeisiu iš namų, vengsiu viešųjų tualetų ir liftų. Man tai bus savotiška veidrodinė detoksikacija.
Tuo tarpu mano motina, kuri niekada nekelia kojos iš namų, kol nebūna įsitikinusi, kad atrodo nepriekaištingai ir visuomet iš naujo tepasi lūpdažį trumpos pertraukėlės tarp patiekalų metu, manąja idėja buvo pasibaisėjusi. „Bet kaipgi tau pavyks? – išplėtusi akis paklausė ji. – Tu neištversi būdama namuose visą mėnesį, Marianne. Juk turi gyvenimą, kurį reikia gyventi“.
Kantriai paaiškinau, kad, mano manymu, visai nesunku gyventi pilnavertį gyvenimą, kas dešimt minučių nenužvelgiant savo atvaizdo veidrodyje. Tačiau ji mano užsispyrimą vertino skeptiškai. Bet, visgi, kaip sunku man bus?
Gyvenimas be veidrodžių
Paaiškėjo, kad manęs laukė išties nelengva užduotis. Visų pirma nusprendžiau nukabinti namuose buvusius veidrodžius. Nustebau supratusi, jog, nors gyvenu vieno miegamojo bute, dydžiu prilygstančiame nameliui ant ratų, turėjau septynis veidrodžius: nukabinau šešis iš jų, o vieną, pritvirtintą vonioje prie sienos taip, kad nebūtų įmanoma pajudinti, uždengiau žaliu megztiniu.
Kitą dieną pradėjau naują gyvenimą. Vos prabudusi išsiropščiau iš lovos ir automatiškai nukreipiau akis į priešingą pusę, tikėdamasi išvysti savo atspindį. Deja, veidrodžio įprastoje nebebuvo. Tai akimirksniu sukėlė man nerimą.
Kai nušlepsėjau į vonią, tikėdamasi ilgajame veidrodyje atidžiai ištyrinėti visas dėmeles, raukšleles ir apmąstyti kūno riebalų situaciją, atsiminiau pastarąjį uždengusi žalia vilna. Keistas jausmas. O kai pradėjau valytis dantis, jaučiausi tarsi neegzistuodama: nematydama savo atspindžio nesunkiai įsivaizdavau ir pati esanti nematoma. Įlindau į kelnes, apsivilkau ilgą viršutinį drabužį (įprastą kasdienę aprangą) ir pasidažiau, naudodamasi mažuoju veidrodėliu. Nuo namų slenksčio patekau į pasaulį, vargiai tenutuokdama, kaip atrodau. Tai nervino.
Žingsniuodama darbo link vis turėdavau tvardytis, kad tik nepažvelgčiau į savo atspindį parduotuvių vitrinose. Paprastai visai nieko atrodantis atspindys suteikdavo mano žingsneliams lengvumo, tačiau neduokdie plaukai, drabužiai ar figūra pasirodydavo nekaip – tokiu atveju susigadindavau nuotaiką visai dienai. Tuo tarpu šiandien nė nenumaniau, kokios nuotaikos turėčiau būti.
Kai pagaliau pasiekiau darbo stalą, buvau apsėsta paranojiškų minčių, kad greičiausiai būsiu užsitėškusi dantų pastos ant savo drabužių. O per pietų pertrauką, kai pagavau porą žmonių mane nužiūrinėjant, nusprendžiau, jog mano dantyse, ko gero, įstrigo salota.
Atėjus popiečiui, ėmiau svarstyti, kaip laikosi mano plaukai ir, ar blakstienų tušas, kaip visad, jau susitelkė po mano akimis. Pergyvenau, kad, matyt, veidas atrodo pernelyg blizgantis, todėl aklai pasipudravau, ir netrukus sugriebė nerimas, jog greičiausiai būsiu pudros pridėjusi per daug, arba –per mažai. Supratau, kad, nepaisant to, jog žeme besivelkančių džinsų klešnes retkarčiais iš tingumo sukabinu kniedėmis arba galvą plaunu truputį rečiau nei turėčiau, man rūpi, kaip aš atrodau. Netgi labai.
Susidūrimas su sunkumais
Pirmąją dieną atidžiai save sekiau ir suskaičiavau, kiek kartų pažvelgiau į kompiuterio ekraną, langą ar kompaktinį diską, nevalingai norėdama išvysti savo atspindį. Nuo 9 val. ryto iki 21 val., kai parsiradau namo, tą buvau padariusi 22 kartus. Nežinojimas, kaip atrodau, vertė mane jaustis kažkaip šleivai. Ir kasdien darėsi vis sunkiau.
Trečiąją dieną pajutau, jog ant skruosto dygsta spuogelis, todėl buvo beprotiškai sunku susitvardyti į jį nevėpsoti. Be to, buvau tikra, kad mano kolegos tik ten ir težiūri. Ketvirtąją dieną ėmiau jaustis klaustrofobiškai, tarsi būčiau įkalinta savo pačios kūne: niekaip negalėjau nusikratyti pojūčiu, jog kai savęs nematau, tai ir neegzistuoju.
Penktąjį vakarą lyg tyčia buvau pakviesta į draugės gimtadienį ištaigingame restorane. Apsivilkau išeiginius drabužius, kuriuos esu dėvėjusi šimtus kartų, bet pradėjau jaustis nervinga ir pažeidžiama. Galiausiai pradėjau ant savęs pykti, kodėl, po šimts, man taip rūpi toks žemiškas dalykas, kaip išvaizda? Koks gi skirtumas, galų gale, kaip aš atrodysiu, būdama su draugais, kurie mane pažįsta metų metus?
Nepaisant visų įdėtų pastangų, antrosios savaitės bėgyje palūžau. Draugės suorganizavo man aklą pasimatymą, ir aš supanikavau. Kas bus, jei tai – George'as Clooney, o aš jam pasirodysiu su dėmėtais drabužiais ar aiškiai matoma kelnaičių linija? Apsirengiau į save nežiūrėdama, bet negalėjau iškelti kojos iš namų, neužmetus nė menkiausio žvilgsnio į savo atvaizdą. Buvo malonu vėl išvysti save ir man labai palengvėjo, pamačius, kad per paskutiniąsias septynias dienas neišdygo ragai ar nepasidengiau chitino šarvais. Tačiau iškart pyktelėjau ant savęs dėl silpnavališkumo.
14-tą dieną ir vėl susukčiavau. Iš Dublino manęs aplankyuti atvykusi pusseserė paprašė aplankyti drabužių parduotuves. Iki tol aš pastarųjų vengiau, tačiau šįkart negalėjau atsisakyti. Per kelias parduotuves žengiau nusukusi žvilgsnį šalin nuo nesuskaičiuojamos daugybės veidrodžių, tačiau vienoje jų – pasidaviau.
Akmenėliais puoštos šilkinės kelnės manęs šaukėsi. Laikiau jas priešais save, o apsirengusi nužvelgiau tik savo kojas: išvydau medžio kamieno didumo šlaunis, besislepiančias po purpuriniu šilku. Sekundžių bėgyje grįžau prie savo senosios dainelės: „Aš tokia storaaa...“ – suniurnėjau. Ir, per kelias minutes, iš laimingos bei pasitikinčios savimi asmenybės vėlei pasijutau nesaugi ir prislėgta.
Būtent tada supratau, kad moterys kas dieną naudojasi veidrodžiais tam, kad įsitikintų pačiais blogiausiais dalykais – tai tarsi pasiteisinimas, nevalingai siekiant save pažeminti.
Kiek kartų jums teko pažvelgti į veidrodį ir garsiai pasipiktinus ištarti „Uh!“? Kiek daug puikių naktų besilinksminant nebūtų sugriuvę, jei nebūtumėt staiga išvydusios savo atvaizdo ir supratusios, kaip labai savęs nekenčiate? Koks tai energijos švaistymas.
Savęs nematymo privalumai
Trečiąją savaitę aš vėl tęsiau bandymą. Tik šįkart – su malonumu. Nusprendžiau, kad apie gyvenimą be veidrodžių galima pasakyti daugybę teigiamų dalykų. Pradėjau eiti iš namų nepasidažiusi, nes dažytis, savęs pilnai nematant – sudėtinga. Tačiau, keista, visuomet tikėjau besidažanti todėl, kad kiti manęs neteistų. Paaiškėjo, kad nebent aš pati sau buvau negailestinga kritikė.
Su draugais ėmiau matytis net nepanaudojusi blakstienų tušo – o paskutinį kartą taip buvo tik mokyklos laikais. Tačiau niekas nepaleido nei vieno šmaikštaus komentaro.
Ketvirtąją savaitę išvis nustojau nervintis, negalėdama įvertinti, kaip atrodau. Netgi pradėjau rengtis nė karto nedėvėtais drabužiais ir tarpusavyje derinti tokias spalvas, kokias tik panorėdavau. Na, ir kas? O visų keisčiausia, kad pradėjau gauti komplimentus. Pora draugų mane apibūdino kaip „atsipalaidavusią“ ir „puikiai atrodančią“, o, neturėdama priemonės tam paneigti, jais patikėjau.
Vienas iš jų netgi pasiteiravo, ar kartais nebuvau kirpykloje, kas, iš tiesų, man pasirodė absurdiška: kodėl man tai sakoma tuomet, kai plaukai draikosi visiškai be priežiūros? Juk anksčiau jiems sutvarkyti praleisdavau ištisas valandas, su tiesintuvu rankose, o nieko panašaus nebuvau girdėjusi. Negi galėtų taip būti, jog visas tas puošimas ir gražinimasis neturi reikšmės? Ar, dar blogiau, priverčia mus atrodyti tokiomis susikausčiusiomis ir atsargiomis, kad tampame mažiau patrauklios?
Pabaiga
Tą šeštadienio rytą atidengdama veidrodį vonioje, jaučiausi sumišusi. Nebenorėjau vėl išgyventi to nuolatinio pasišlykštėjimo savimi jausmo; jeigu ignoravimas suteikia palaimą, mielai vėl save ignoruosiu. Bet tai, kas manęs laukė, buvo maloni staigmena. Po mėnesio, kurį praleidau į save nežiūrėdama, nepavirtau vienu dideliu trūkumu. Atvirkščiai – vietoj to, į mane žvelgė mielas, besišypsantis veidas mėlynomis akimis. Pasijutau taip, tarsi gatvėje susidūrusi su senu geru bičiuliu. Netgi mano šlaunys manęs nebetrikdė.
Nemanau, kad pasikeičiau, bet per tą mėnesį laiko sugebėjau įgyti šiokios tokios pusiausvyros. Trumpai tariant – ėmiau į viską žvelgti paprasčiau ir nustojau jaudintis dėl smulkmenų supratusi, kad vargu ar pasauliui rūpi, kokio dydžio drabužius nešioju ar kaip labai pasišiaušę mano plaukai. Vienintelis asmuo, kuriam tai rūpi – aš pati, todėl būtų pats metas susirūpinti kažkuo svarbesniu.
Tačiau, visgi, nedrįsčiau kategoriškai teigti, jog veidrodžiai – nereikalingi. Štai vakar vakarą sesuo mane pasikvietė išeiti suvalgyti picos. Kai jau ketinau žengti pro duris, ji žvilgelėjo į mane, ir, keistai nusišypsojusi, paklausė: „Ar tu ketini eiti šitaip apsirengusi? “
„Kaip – „šitaip?“, – perklausiau.
„Na.. su kavos dėmėmis ir laikraščių dažų pėdsakais ant veido“.
Nusijuokiau. Nuo tada, kai gėriau kavą ir skaičiau laikraščius, prabėgo mažiausiai šešios valandos, tačiau, kadangi visą dieną nežvilgtelėjau į veidrodį, dėmių nepastebėjau.
