„Jeigu viskas būtų gerai, ar mes čia dabar diskutuotume?“ – retoriškai klausė konferencijoje dalyvavusi visuomenininkė Ernesta Bagdonaitė. Tai, kad neįgaliųjų kiekvieną dieną laukia nauji iššūkiai, kuriuos įveikti dažniausiai padeda tik jų pačių sumanumas ar šalia esančių žmonių geranoriškumas, o ne politikų sprendimai, tvirtino bene visi konferencijoje pranešimus skaitę ir diskutavę jos dalyviai – nuo neišnešiotukų ir retomis ligomis sergančių vaikų problemas kėlusių iki rūpesčio dėl finansavimo negavusių neįgalių jaunuolių dienos centrų likimo neslėpusių, įsidarbinimo, aplinkos prieinamumo ir kitas kliūtis pristačiusių neįgaliųjų.
Gyvas neįgaliųjų problemų pavyzdys
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos narys Martynas Vitkus pašmaikštavo esą gyvas neįgaliesiems aktualių problemų pavyzdys. Pasak jo, gimė neišnešiotas, o cerebrinis paralyžius ir regėjimo negalia – per ankstyvo atėjimo į šį pasaulį pasekmės. Nepaisydamas to, Martynas stengiasi būti aktyviu piliečiu, domėtis viskuo, kas vyksta Lietuvoje, pats prisidėti siekiant neįgalių žmonių gerovės. 26-erių vaikinas turi informacinių technologijų išsilavinimą, baigia rengti magistro darbą ir netrukus turėtų įgyti socialinio darbo diplomą. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, Martynas nori dirbti, prisidėti ne tik prie negalią turinčių žmonių, bet ir prie visos valstybės gerovės.
Vaikinas pasakojo bendraujantis su daug jaunų neįgaliųjų, norinčių įsitvirtinti atviroje darbo rinkoje. Deja, jų patirtis gerokai skiriasi nuo įvairiose konferencijose, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdžiuose, kuriuos M. Vitkus įdėmiai seka, deklaruojamos situacijos.
Martynas pateikė konkretų pavyzdį: aukštąjį išsilavinimą turintis taip pat neregintis jo bičiulis bandė įsidarbinti atviroje darbo rinkoje. Vaikinas turi darbui reklamos srityje reikalingų įgūdžių: moka kurti garso klipus, tvarkyti socialinius tinklus ir pan. Vis dėlto darbo pokalbiai dažniausiai baigiasi darbdavių apgailestavimu: kaip specialistas jis tiktų, bet jie nenori imtis ilgų ir sudėtingų darbo vietos pritaikymo, subsidijų tvarkymo ir kitų procedūrų.
Ir tokia situacija, pasak Martyno, – ne retenybė. Jaunas žmogus atsiduria kryžkelėje – negali kokybiškai integruotis nei į atvirą darbo rinką, nei eiti dirbti į socialinę įmonę. Aukštąjį išsilavinimą įgijęs jaunuolis nenori būti tik pakuotoju ar rūšiuotoju (socialinės įmonės nesiūlo darbų įvairovės), todėl jo žinios lieka nepanaudotos.
Kita labai svarbi sritis – profesinė reabilitacija. Joje Martynas turi asmeninės patirties – daugiau kaip pusantrų metų viename tokiame centre dirbo profesijos mokytoju. Vaikino nuomone, tai visiškai neveiksmingas dalykas, kurį reikia iš pagrindų keisti. Pasak jo, į profesinę reabilitaciją atėjusiems neįgaliesiems žadami aukso kalnai: tikinama, kad bus ieškoma darbo, skiriamas įdarbinimo vadybininkas ir pan., bet programą baigus paaiškėja, kad darbo nėra. Vienintelis pasiūlomas kelias, kad Užimtumo tarnyba nereikštų pretenzijų – važiuoti į Valstybinę mokesčių inspekciją ir porai mėnesių išsiimti verslo liudijimą. „Pateikiama graži neįgaliųjų įdarbinimo statistika, bet ar ji tikra, ar kas nors tuos skaičius patikrina?“ – klausė M. Vitkus.
Vaikinas ragino svarbius sprendimus priimančius Seimo narius pamąstyti apie galimybes suteikti neįgaliesiems didesnę pasirinkimo laisvę ir daugiau dėmesio skirti darbdavių švietimui, kad jie nebijotų priimti neįgaliųjų.
„Gal galite kelioms minutėms atsikelti iš vežimėlio ir pastovėti?“
Nemažai diskusijų sukėlė ir dar vieno asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos nario Ričardo Dubicko pastebėjimai. Pasak jo, neįgaliesiems, ypač judantiems rateliais, vis dar neprieinamos medicininės paslaugos. Nors 2015 m. rezoliucijoje dėmesys į tai buvo atkreiptas, R. Dubicko teigimu, iki šiol nėra nė vienos visiškai pritaikytos poliklinikos. Net ten, kur įrengtas pandusas, paplatintos durys ar net yra liftai, neįgalieji susiduria su problemomis. Daugiausia jų kyla dėl nepritaikytos medicininės įrangos. „Net greitosios pagalbos skyriuose, prireikus atlikti skubius tyrimus, pavyzdžiui, padaryti rentgeno nuotrauką, gali išgirsti prašymą: „Gal galite kelioms minutėms atsikelti iš vežimėlio ir pastovėti?“ Kaip nevaikštantis žmogus tai gali padaryti?“ – klausė R. Dubickas.
Pasak jo, tokia pati situacija neįgaliojo laukia ir prireikus ištirti akių dugną – ši medicininė įranga irgi nepritaikyta rateliuose sėdinčiam žmogui. Rūpesčių kyla ir suskaudus dantį, nes į odontologo kėdę toks žmogus persėsti negali, rateliais judančioms moterims neprieinama ginekologo apžiūra.
Kompleksinio požiūrio trūksta ir švietimo įstaigoms. Įvažiavimai, keltuvai įrengiami, o, pavyzdžiui, apie tualetus nepagalvojama. Be to, net jeigu judėjimo problemų turintiesiems aplinka pritaikoma, apie kitas negalias net nepagalvojama. R. Dubickas neslepia nusivylimo – dažniausiai neįgaliųjų priekaištai atremiami iš anksto paruoštu atsakymu: viskam neužtenka lėšų. „Bet metų pabaigoje savivaldybės grąžina nemažas nepanaudotų pinigų sumas“, – stebisi už neįgaliųjų teises aktyviai kovojantis rateliais judantis vyras.
Pokyčių iniciatorės – nevyriausybinės organizacijos
Vis dėlto esama ir teigiamų pokyčių. Pasak R. Dubicko, jau pajudėjo neįgaliesiems pritaikyto viešojo transporto reikalai – bent didieji miestai įsigyja vis daugiau pritaikytų autobusų, troleibusų. Tiesa, kartais dėl kiekybės vis dar paaukojama kokybė – perkamos saugių kelionių neužtikrinančios transporto priemonės, bet nevyriausybinės organizacijos ir šiais atvejais nelieka vien pasyvios stebėtojos.
R. Dubicko teigimu, aktyvi neįgaliųjų pozicija, siekis ne vien kritikuoti, bet ir bendradarbiauti, leidžia pasiekti teigiamų pokyčių. Ne viename mieste apmokęs vairuotojus, kaip padėti viešuoju transportu važiuojantiems keleiviams, R. Dubickas sakė jau galįs pasidžiaugti tokių dalykiškų susitikimų rezultatais. Pasak jo, jeigu rengiatės vykti į kurį nors šalies miestą, kur kursuoja bendrovių „Kautra“ ir „Toks“ autobusai, pakanka jas iš anksto perspėti (paskambinus pasakyti, kur ir kada žadama vykti), ir į tą maršrutą bus išsiųstas neįgaliesiems pritaikytas autobusas. Jau suplanuoti „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos narių mokymai ir „Lietuvos geležinkeliuose“.
Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės Editos Navickienės teigimu, Šiauliuose pokyčių irgi esama. Tiesa, čia jie taip pat vyksta nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Neseniai surengę akciją „Pojūčiai“ jų atstovai pasiūlė politikams „pasimatuoti“ negalią – paragino sėsti į neįgaliojo vežimėlį, ant akių užsirišti raištį ar po Šiaulius pasivaikščioti su baltąja lazdele ar vaikštyne. Akcijos dalyviai patys galėjo įsitikinti, kaip nelengva neįgaliesiems pasinaudoti viešuoju transportu (tilteliai yra, bet ne visada vairuotojai juos nuleidžia) ar patekti į savivaldybės antrajame aukšte surengtą konferenciją.
Nors Šiaulių dramos teatras neseniai rekonstruotas, paaiškėjo, kad rateliais judantys neįgalieji spektaklį gali žiūrėti tik sėdėdami ant tako, o tai ne tik nepatogu, bet ir nesaugu (pavyzdžiui, kilus gaisrui jie taptų kliūtimi visiems teatro žiūrovams). Be to, į žiūrovų salę galima įvažiuoti tik atbulomis, nes joje nėra kur apsisukti. Pasak E. Navickienės, milijonus kainavęs pėsčiųjų bulvaras išklotas brangiomis trinkelėmis, o apie vedimo takus akliesiems visiškai nepagalvota.
Seimo Žmogaus teisių komiteto nario, Neįgaliųjų teisių komiteto pirmininko pavaduotojo Justo Džiugelio teigimu, NVO puikiai identifikuoja problemas, atneša politikams jas ant lėkštutės, bet niekas nenori jų spręsti. Seimo narys pabrėžė, kad kalbant apie neįgaliesiems būtinus pokyčius, negalima pamiršti vieno svarbiausių darbų – įteisinti asmeninį asistentą. Deja, šioje srityje pokyčių nevyksta. Pasak jo, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas nesiima lyderystės spręsti neįgaliųjų problemas, o apsiriboja deklaratyviomis kalbomis.
Pokyčių reikia siekti vieningai
Konferencijoje dalyvavusi Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė pritarė daugeliui neįgaliųjų priekaištų ir teigė, kad ieškoma būdų, kaip problemas spręsti. Deja, vis nepavyksta susitarti dėl neįgaliųjų užimtumo (įdarbinimo). Rimtų pokyčių laukia ir profesinės reabilitacijos sistema, nes jai skiriamos lėšos neatliepia lūkesčių – vidutiniškai šią programą baigę neįgalieji dirba tik keturis mėnesius.
Reaguodama į pastabas apie asmeninį asistentą, R. Šalaševičiūtė pabrėžė, kad tai – naujas dalykas. Vis dėlto pradžia jau padaryta, vyksta bandomasis projektas. Tiesa, kol kas asmeninio asistento paslaugos teikiamos 50 proto ir psichikos negalią turinčių žmonių, o reikėtų tūkstančiams. Tačiau tam reikia pasiruošti, nes, pasak politikės, tai susiję su didelėmis išlaidomis.
Konferencijos dalyviams R. Šalaševičiūtė priminė ir neįgaliųjų padėčiai gerinti jau priimtus teisės aktus. Ji pati prisidėjo, kad būtų pakeistas Statybos įstatymas ir visų poreikiams būtų pritaikomi ne tik nauji, bet ir renovuojami pastatai.
Pasak jos, pokyčių galima įžvelgti ir socialinių garantijų srityje. Rudens sesijoje priimta J. Džiugelio teikta įstatymo pataisa, kad nuo 2020-ųjų valstybės lėšomis būtų draudžiamas ne tik neįgalų vaiką slaugantis, bet ir jį prižiūrintis (kai nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis) artimasis. Pailgintas labai sunkiomis ir sunkiomis ligomis sergančių vaikų slaugymo laikas, gaunat išmokas ir sudarant mamoms sąlygas išlikti darbo rinkoje, padidintos neįgaliems vaikams skirtos išmokos.
Konferencijos dalyviai sutarė: jeigu norime pokyčių, reikia dirbti vieningai. Ir, pasak J. Džiugelio, ne imituoti darbą, o siekti rezultato. Atrodo, kad neįgalieji tam rimtai nusiteikę.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Taip, būtinai dalyvaučiau;
Nežinau, priklauso nuo aplinkybių;
Nedalyvaučiau, man tai neaktualu.
