Tarsi girgždantis vežimas į pabaigą rieda dar viena mūsų kas ketveri metai renkamos valdžios kadencija. Kiek čia liko iki spalio vidurio, kai vėl turėsime apsispręsti, už ką balsuosime, kam patikėsime savo valstybės vairą.Norinčiųjų sėsti prie to vairo Seime daug, galinčiųjų iš tiesų vairuoti – kur kas mažiau. Todėl pasirinkimas ir vėl bus gana nelengvas.
Šią kadenciją valdančiąją koaliciją sudariusios partijos iš esmės vykdė ne Vyriausybės programą, o kiekviena stūmė savo atskirą – priklausomai nuo to, kurias ministerijas valdė. Ar neatsitiks taip ir kitą kadenciją, nes labai ryškios kokios nors vienos partijos pergalės kol kas neprognozuojama ir nori nenori joms vėl teks lipdyti koaliciją?Pažvelgę į visuomenės nuomonės apklausas šiuo metu pamatysime ne itin optimistinį vaizdelį. Jei rinkėjų nuotaikos nepasikeis, Seimo narių mandatus pagal partijų kandidatų sąrašus dalinsis keturios partijos – „darbiečiai“, socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir konservatoriai. Kitos partijos, net tos, kurias šiandien dar vadiname parlamentinėmis, neperžengs nustatyto penkių procentų rinkėjų balsų barjero ir liks už Seimo rūmų durų. Tiesa, vienoje paskutinių apklausų prie laimingųjų jau priskiriamas ir Liberalų sąjūdis.
Kad ir kaip ten būtų, vienas kitas iš tų rinkėjų atstumtųjų partijų narių tikriausiai vis dėlto gaus parlamentaro mandatus vienmandatėse rinkimų apygardose. Vis bus šiokia tokia paguoda. Kai kuriuose apygardose jau dabar aišku, kas bus favoritai.
Tačiau didesnės reikšmės naujajai Seimo daugumai tai, matyt, neturės, nes jėgų santykio jie nepakeis. Nebent kurie nors, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, būtų pakviesti prie postų dalybų stalo. Bet vis vien ne pagal jų muzika būtų šokama naujajame Seime. Maždaug tokias išvadas galima būtų padaryti analizuojant paskutiniąsias visuomenės nuomonės apklausas.
Tačiau šiuo metu atsidūrusieji už visuomenės nuomonių tyrėjų nubrėžtos ribos vis tiek yra nusiteikę gana optimistiškai. Neseniai įvykusiuose savo partijų forumuose Lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Liberalų ir centro ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos neslepia ambicijų rudenį iškovoti po keliolika Seimo nario mandatų ir dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją bei Vyriausybę.
Tačiau, kad taip įvyktų, visos keturios pagrindinės partijos, kurioms dabar visuomenės nuomonė yra palankiausia, turėtų gauti kur kas mažiau balsų negu prognozuojama. Juk tos likusios už patekimo į Seimą ribos dabar pretenduoja susišluoti kone pusę Seimo narių mandatų, kas yra tikrai nerealu.
O lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis pareiškė po rinkimų sieksiąs kontroliuoti net iki keturių ministerijų. Labiausiai jam priimtinos – Ūkio, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo bei Žemės ūkio ministerijos. Siekiai, švelniai tariant, nelabai kuklūs ir, atrodo, gerokai prasilenkia su realybe. Ar tai nėra tik savęs drąsinimas ir išankstinis rinkėjų mulkinimas?
Kaip ir per ankstesnius rinkimus kai kurios partijos tradiciškai bando puošti savo kandidatų sąrašus garsiomis asmenybėmis, sportininkais, menininkais ar net per skandalus išgarsėjusiais pareigūnais.
Kažin ar labai padės Liberalų sąjūdžiui jo kandidatų sąraše įrašyta puiki šachmatininkė Viktorija Čmilytė, po skandalų iš pareigų atleistas FNTT generolas Vitalijus Gailius arba su kartu konservatoriais į Seimo rinkimus ketinantys žygiuoti operos žvaigždė Vytautas Juozapaitis, šiuolaikinės penkiakovės legenda Edvinas Krungolcas ar vienos labai stambios kompanijos viceprezidentas. Panašių bandymų būta ir per ankstesnes rinkimų kampanijas ir beveik visi jie patyrė fiasko.
Kitos, daug metų vegetavusios partijos, bando vienyti jėgas. Taip prieš kurį laiką gimė politinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“, į kurį susibūrė beveik jokios politinės įtakos iki šiol neturėjusi Socialdemokratų sąjunga, iš naujo atkurta Centro partija ir Tautininkų sąjunga.
Teisingumo ministerija šiemet jau išdavė penkis leidimus registruotis naujoms partijoms. Eilėje laukia dar kelios. Daugelis jų tikisi rinkėjų palaikymo ir neslepia ambicijų tapti parlamentinėmis partijomis. Tačiau sociologai, apžvalgininkai, ir net patys politikai mažųjų partijų galimybes vertina gana skeptiškai. Ir matyt, ne be pagrindo.
Gal kada nors vis dėlto ateis laikas, kai politiką vertinsime kaip rimtą, didelio profesionalumo reikalaujantį darbą, kai išmoksime atskirti tuos, kurie iš tiesų gali valdyti valstybę nuo tų, kuriems Seimo mandatas tik narciziška puošmena arba raktas, suteikiantis galimybę atsirakinti visas savo interesų duris. Turėkime vilties!
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.
