Pastaruoju metu teigiama, kad perkama mažiau, – daiktai tapo neįdomūs. „Alytaus naujienos“ skaitytojų klausė, ar iš tikrųjų noriau mokama už pojūčius, keliones, renginius, gerą savijautą. Kvietė pašnekovus pasidalyti mintimis, kam negaili pinigų, ko lengva širdimi atsisako, kam taupo, su kokio svorio krepšeliu išeina iš maisto prekių parduotuvės ir apskritai padažnėjo ar suretėjo kelionių į prekybos centrus.
Janina Ingelevičienė: „Visą gyvenimą labai atsakingai žiūrėjau į finansų tvarkymą. Turint ribotą kiekį pinigų išlaidos turi būti suplanuotos. Pinigus leisdavome ir dabar leidžiame tik numatytiems dalykams, o ne tuščiam pasipuikavimui prieš kaimynus arba draugus.
Daug maisto neprisiperkame, atsargų nekaupiame. Vaisių ir daržovių užsiauginame patys. Stengiamės valgyti šviežią gerą maistą ir nepersivalgyti.
Negailime pinigų, kiek leidžia išgalės, laikraščiams, kelionėms, teatrui. Naudojamės internetu, televizija „Gala“, telefonu, fotoaparatu.
Atsisakome brangių daiktų, alkoholinių gėrimų, maisto pusfabrikačių.
Taupome netikėtiems, neplanuotiems atvejams – ligai, namų buities pagerinimui, o iš pensijos daug nesutaupysi, tik einamiems būtiniems reikalams.“
Egidijus Mockus: „Su šeima, kurioje auga du paaugliai vaikai, esame sudarę tokią taupymo sistemą: nerūkome, nepiktnaudžiaujame gaiviaisiais gėrimais ir saldėsiais bei trumpai, bet sutelktai dirbame žemės ūkyje. Na, o tada – kelių savaičių kelionė į pasirinktą šalį. Atskleisiu ir mūsų kaip žemdirbių veiklą. Iš vieno ūkininko išsinuomojome dvidešimt arų žemės, kurioje auginame česnakus. Žemę už sutartą kainą išdirba jos savininkas, česnakus sodiname ir prižiūrime visi. Prie šios daržovės nereikia tūpčioti kaip, tarkime, auginant braškes, o pelnas gerokai papildo kišenę. Siūlyčiau ir kitoms šeimoms pasekti mūsų praktika. Vaikams tai – verslo pradžiamokslis ir pasididžiavimas, kad keliauja už savo rankomis uždirbtus pinigus. Na, o pirkinių vergai mes niekada nebuvome. Vertiname tai, kuo galime gėrėtis visa šeima.“
Česlova Mocevičienė: „Kam negailiu pinigų? Vaikų mokslui, kelionėms, reikalingoms knygoms, na, ir maistui, nes paskui reikės vaistams daugiau išleisti.
Ko lengva širdimi atsisakau? Su pinigais visada sunku išsiskirti, nes visą gyvenimą pinigų turime tiek, kad juos skaičiuotume. Mūsų šeimos biudžetas yra bendras, todėl leisdama pinigus jaučiu dar didesnę atsakomybę. Visą gyvenimą nesame daiktų vergai. Mes netarnaujame daiktams, jie turi tarnauti mums.
Džiaugiuosi, kad šeimoje nėra rūkančiųjų, nes labai gailėčiau pinigų rūkalams.
Kam taupau? Pirmiausia stengiamės sumokėti mokesčius ir už dukros mokslą, o paskui dėliojame. Jeigu reikia nusipirkti baldą, buitinės technikos ar skirti pinigų remontui, kuris vyksta visą gyvenimą, tada bandai taupyti.
Su kokio svorio krepšeliu išeinu iš maisto prekių parduotuvės? Iš pradžių šokiruodavo vežimėliai prekybos centruose, pilni prekių, bet palamažu pakeičiau nuomonę. Patinka apsipirkti savaitgaliais. Kaip ir dauguma, dažniausiai apsiperkame didžiajame prekybos centre „Maxima“. Patinka ir „Rimi“, kur skoningai sudėtos prekės ir erdvu. Krepšelis, aišku, būna sunkus, bet per savaitę nereikia dažnai eiti ir perki tik ko pritrūksta. Mažesnė būni ir reklamos auka.
Paretėjo ar padažnėjo kelionių į prekybos centrus? Kad jau reikia važiuoti į parduotuvę, pasako šaldytuvo turinys. Apžiūri jį, ir viskas aišku.
Maisto perkame tiek, kad nereikėtų išmesti. Kai turiu laiko, gaminu – ir pigiau, ir skaniau.“
Onutė Jankauskienė: „Moterys visada nori būti gražios. Joms būdinga pasipuošti, norisi įsigyti naują rūbą, susitvarkyti buitį. Girdėjau, kad šiuo laiku tapo madinga moterims rengtis suknelėmis. O mūsų garderobe daugiausia sijonai, palaidinės, kelnės. Nuvykau į turgų. Tikrai didelė suknelių pasiūla. Tačiau nė prie vienos neprisiliečiau – juntamas dirbtinis pluoštas, vien pamačius atstumia. Apsilankiau parduotuvėje priešais savivaldybę – labai daug gražiai išpuoštų palaidinių. Esama ir suknelių, tačiau netiko man audinys, modelis. Nieko nepirkau, nutariau šį sezoną panaudoti turimus drabužius. Taip lengva širdimi visa to ir atsisakiau.
Pinigų, jei leistų išgalės, negailėčiau gerai istorinei knygai, meniniam albumui, spektakliui, koncertui. Na, kartais su drauge nueiti į kavinę, pabendrauti, paplepėti. Lengva širdimi atsisakau visko, ko negaliu įsigyti, nes senyvo amžiaus žmones – pensininkus labai riboja pajamos. Taupyti juodai dienai gali tik vasaros laikotarpiu, kai nereikia mokėti už buto šildymą. Į prekybos centrus kaip ėjome, taip einame apsirūpinti maisto produktais. Kartą savaitėje apsiperku maždaug už 100–120 litų, kad nereikėtų kasdien bėgioti.
Kai šeimoje dar esame dviese ir gauname dvi pensijas, nesiskundžiu. Viena pensija atitenka buto ir patarnavimų mokesčiams, o kita – išgyvenimui. Jeigu gyvena vienas senyvo amžiaus žmogus, tai jau bėda. Tarybiniais laikais dirbusiųjų pensijos mažos, apytikriai 600–800 litų. O vien sausio buto šildymas, elektra, kiti patarnavimai, telefono mokestis surijo 782,93 lito, vasario mėnesį – 689,26 lito, kovą – 699,05 lito. Buto plotas – 67,04 kvadratinio metro. O kur dar kas mėnesį perkami vaistai. Nors kai kurie ir kompensuojami, sumokam apie 100–130 litų.
Nenoriu pokalbio baigti minorine gaida. Pagyvenusiam žmogui visko reikia mažiau. Kol kas mums pinigėlių pakanka. Džiaugiuosi, kad dar esu, kad galiu bendrauti su man priimtinais žmonėmis.“
Laimutė Voverienė: „Pritariu visuomenėje sklandančiai nuomonei, kad pirkdami įvairius daiktus dabar pagalvojame, ar tikrai jie reikalingi ir naudingi.
Iš asmeninės patirties pasakysiu: daiktų ir maisto produktų įsigyju tikrai mažiau.
Niekada nesižavėjau akcijomis, jų metu parsineši pigesnių, bet nereikalingų daiktų. Visada pagalvoju, ką perku, ar tikrai reikalinga, o bėgant metams dar labiau svarstau apie pirkinio reikalingumą. Neturiu potraukio pirkti bet ką, kad tik pirkčiau.
Maisto produktų pirkimą irgi sumažinau. Pradėjau vartoti mažiau saldumynų, todėl bėgimo į parduotuvę „ko nors saldaus“ neliko. Kartu suretėjo ir vizitai į parduotuves.
Negailiu kelionėms ir įvairiems renginiams. Jeigu turėčiau pakankamai laiko, tai keliaučiau, keliaučiau, keliaučiau... Galiu būti ir nepavalgiusi, ir bet kaip apsirengusi, kad tik galėčiau keliauti, pamatyti, susipažinti.“
Irma Šuliauskienė: „Mūsų šeimos nariai įprato taupyti kelionėms. Poilsiauti mėgstame aktyviai, todėl kelionėse išleidžiame nemažai pinigų įvairioms ekskursijoms, parkams, lankomiems objektams. Tačiau maistą gaminti stengiamės patys ir taip nemažai sutaupome. Tiek kelionėse, tiek ir namie kavinių, restoranų ar greitojo maisto paslaugų lengvai atsisakome.
Nemokame ir už įvairių SPA siūlomas procedūras, nes, mūsų manymu, siūlomų paslaugų kokybė neatitinka kainos. Mieliau renkamės įvairius koncertus, spektaklius, renginius gamtoje.
Kasdieniniams maisto produktams šiuo metu išleidžiame mažiau, nes kai ką jau skiname savo darže, be to, pavasaris atneša norą lieknėti, gražėti, o tvarkant savo namų aplinką ir laiko draugauti su šaldytuvu lieka mažiau.
Drabužių moterims nebūna per daug, bet mūsų prekybos centruose siūlomų prekių kainos visada verčia pagalvoti, ar tikrai reikia. Juo labiau kad šeimoje esame keturios moterys. Čia mums labai padeda ,,draugystė“ su Lenkijos prekybos centrais, juose ir pasirinkimas didesnis, ir kainos gerokai mažesnės.“
Irena Jaseliūnienė: „Vasarą perkame mažiau pramoninių prekių, išskyrus tas, kurios šiuo metų laiku yra būtinos. Maistui išleidžiame gal net ir daugiau negu kitais metų laikais, nes nenorime gaminti namie. Vykdami į sodą, prie ežerų apsiperkame ilgesniam laikui. Vasarą savaime susitaupo, nes nereikia mokėti už šildymą. Neišleidžiu rūkalams, alkoholiniams gėrimams, tad kartą metuose galiu išvykti į kelionę kur nors toliau. Pernai aplankiau Šveicariją, šių metų rugsėjį vyksiu į Kroatiją.“
Rimutė Norvaišienė: „Mano praktika nekokia. Retokai lankausi prekybos centruose, maisto produktų perku turguose, kur pigiau. Kai vaikams išskridus pasilieki dideliame bute, kurio pasikeisti į mažesnį nėra vilties, reikia mokėti skaičiuoti kiekvieną centą.“
Aldona KUDZIENĖ
