Stasys Varneckas
Kadaise sodietis Jonas Marmokas svajojo tapti kosmonautu. Tas "kadaise" buvo veik prieš pusę šimtmečio, kai visi pašaliai dundėjo Gagarinu, Tereškova, Armstrongu ir kitais kosmoso pionieriais. Jonukas atmintinai žinojo, kiek sveria koks palydovas ar kuo vardu šunelis, kuriam skirta garbinga kosminio keturkojo dalia. Paskui Jonukas pradėjo leistis iš stratosferų, atsirėmė į kietą žemę ir tapo traktorininku. Daug metų prabėgo, auga nauja karta. Deja, ji tik iš povyzos panaši į aną, o jau apie svajones ir kalbėti nėra ko. Sodiečio vaikaitis Petriukas nenori būti nei kosmonautu, nei traktorininku. - Nenoriu. Noriu eiti į prezidentus, - pareiškia Petriukas, pažiūrėjęs eilinį televizijos vakarėlį iš serialo "Lietuvos tūkstantmečio vaikai". - Prezidentu nori būti ir Mantas, ir Giedrius, ir Martynas. O jau iš mano klasės - kas trečias. Kuo aš prastesnis? Iš anglų kalbos vakar šešetuką gavau. Jeigu taip stengsiuos, mokytoja žadėjo ir daugiau parašyti. Marmokas, savaime aišku, džiaugiasi Petriuko pažanga, bet jaučia, kad jo svajonių kartelė iškelta truputį per aukštai. - O gal iš pradžių norėk būti kosmonautu. Argi neįdomu, pavyzdžiui, skrieti orbita ir žiūrėti pro iliuminatorių? Gal ir mūsų trobą pamatytum. - Aš, seneli, ją ir taip matau. Visas stogas šepšėm apžėlęs. O gal nori, kad pamatyčiau sklypą prie miškelio, kurį tu deklaravai kaip dirbamą? Iš tikrųjų tas pakraštys jau seniai krūmais apėjęs... Marmokas, žinoma, nenorėjo, todėl liovėsi anūką kalbinti į kosmosą. - Tai gal tada nori būti... Na, pavyzdžiui, verslininku. - Gal tau nebe visi namie, kad mane į tą vargą bruki? Mokesčiai nesubalansuoti, elektra, benzinas brangsta. O dar ta krizė... Nenoriu. Noriu būti prezidentas. - Bet, - mėgina dar paklibinti Petriuko svajonę Marmokas, - prezidentas juk atsakingas už visą Lietuvą. - Mūsų prezidentas atsakingas tik už Gruziją ir Ukrainą. Aš būčiau atsakingas dar ir už Tibetą. - O kodėl už Tibetą?- nesupranta Marmokas. - Todėl, kad jis toli ir aukštai. Dar toliau ir aukščiau negu Gruzija. O su rusais visai kalbos neturėčiau. Dabar tokia mada. Mato, Marmokas, kad anūko politinio užsidegimo neužgesins, todėl išėjo kieman atvėsti. O čia pro šalį eina sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. Pasisveikino ir nusprendė išsipasakoti: - Aš jį ir šiaip, ir taip kemšu - vis ne ir ne. Noriu, sako, į prezidentus, ir viskas. Gal, sakau, iš pradžių pabūtų kosmonautu - ne, jis tik prezidentu... - Reikėjo pasakyti, mielas kaimyne, kad į prezidentus priima tik nuo keturiasdešimties. Net Zuokas prezidentauti dar nenori - per jaunas, sako, esąs.. O tavo Petriukui dar visas tris dešimtis teks laukti. - Ale kaip aš pats to nesumojau? Štai kur sprendimas: "Dar per anksti, Petriuk, norėti". - Norėti, kaimyne, niekas nedraudžia, už norėjimą nebaudžia, - pamokino Marmoką buvęs pradinės vedėjas ir nulingavo kelkraščiu. "O kodėl aš nenoriu? - staiga jam pačiam toptelėjo mintis. - Juk man ir metų gana, ir dar ne visai sukriošęs. Et, žioplys! Nebūčiau prasnaudęs, aš tikrą šou su Valinsku ir Pilveliu būčiau surietęs. Tokią progą praleisti..."
