Šiais metais per vėlines sukanka 51 metai po pirmųjų politinių antisovietinių riaušių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nepaisant sovietinės valdžios pastangų tuos įvykius iškraipyti ir nuslėpti, jų įvairios versijos pasklido ir Vakaruose. Šių riaušių istorinės reikšmės ikšiol tinkamai neįvertino nei istorikai, nei politikai. Mažai šio įvykio liudininkų likę tarp gyvųjų. Tad norėtųsi jį prisiminti.
Tuometinė politinė situacija
Jei Stalino laikais atviros opozicijos prieš režimą pasireiškimą net įsivaizduoti nebuvo galima, tai 1956 m. rudenį tam susiklostė palanki politinė padėtis: Chruščiovo destalinizacijos kampanija, antikomunistinės riaušės Lenkijoje ir sukilimas Vengrijoje.
Palankiausios sąlygos protestams buvo Kaune, t.y. antisovietizmu pasižymėjusiame mieste, prisimenant 1941 m. sukilimą, Lietuvos galiūno boksininko Algirdo Šociko simbolinę kovą prieš maskvietį Koroliovą 1949 m., „Žalgirio“ krepšininkų kautynes prieš Maskvos CASK, Romo Kalantos susideginimą 1972 m.
Sovietinio režimo sąlygomis neįtikėtina sensacija įvyko Kaune 1956 m. Vėlinių dienos vakare prie Nežinomojo kareivio paminklo Kauno centrinėse kapinėse susirinko milžiniška žmonių minia. Buvo išskleista trispalvė Lietuvos vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas, visi vyrai (tarp jų tikriausiai buvo ir daug saugumiečių) apnuogino savo galvas. Suskambėjo ne tik patriotiškos dainos, bet ir įspūdingi šūkiai: „Tegyvuoja Lenkija, tegyvuoja Vengrija, rusus lauk, Chruščiovą kiaulių ganyti“.
Be paliovos skanduodama „laisvės, laisvės“ šūkį, gausi minia pasipylė ne tik takais, bet ir, lipdama per kapus ir tvorą, į Vytauto (buvusį Lenino) prospektą. Dideliam milicininkų būriui kartais pavykdavo minios pakraštyje sučiupti vieną kitą demonstrantą ir įsitempti į jų autobusiuką, vad. „čiornij voron “ (juodoji varna).
Demonstrantams pajudėjus Vytauto prospektu miesto centro link, staiga skersai gatvės išdygo uniformuotų enkavedistų, ginkluotų kalašnikovais, grandis. Tačiau be kraujo praliejimo jie neturėjo jokių šansų sulaikyti minią, kuri tiesiog pro juos prasistūmė, nes priekyje atsidūrę buvo norom nenorom stumiami iš paskos einančiųjų. Enkavedistai stovėjo išpūtę akis, nesuprato kas čia dedasi.
Palaipsniui minia pradėjo tirpti, bet vis dar gana gausios gretos, skanduodamos antisovietinius šūkius, patraukė Laisvės (Stalino) alėjos link. Vos spėjome paleisti kelis akmenis į milicijos valdybos ir KGB pastato langus, kai išbėgo saugumiečiai su pistoletais rankose. Nors ir nešaudė, bet jiems pavyko sulaikyti kelis vargšus vyrukus. Daugumai mūsų pasisekė pabėgti Parodos gatve.
Galima tik spėlioti: ar tai Kauno, Vilniaus, o gal net Maskvos vadovybė nedavė įsakymo šaudyti į minią, o gal nespėta enkavedistams išduoti šovinių. Dar viena galima versija, kad Kremlius, po tik ką pradėtos destalinizacijos, vengė kraujo praliejimo, kaip kad nutiko Vengrijoje.
Tipiška sovietinė reakcija
Po kelių dienų Kauno dienraštyje buvo išvardinti keli nuteisti “chuliganai“ (tarp jų, matomai specialiai, paminėta ir rusiška pavardė), kurie esą trukdė į kapines atvykusiems žmonėms pagerbti mirusius.
Prieš 1957 m. vėlines Nežinomojo kareivio paminklas „dėl remonto“ buvo aptvertas aukšta tvora, aplink kurią zujo daugelis į saugumiečius panašių vyrų. Paskelbta, kad kapinės berods 19 val. bus uždaromos.
Jau kitais metais pulkas gerai apmokamų vyrų pradėjo atkasinėti kapus, į nemokamai pateiktas žalių lentų dėžes sudėdavo išlikusius kaulus ir, pagal artimųjų pageidavimą, pergabendavo juos į Kleboniškio ar kitas kapines. Sovietinė valdžia, neva atsižvelgdama į kauniečių pageidavimą, nemažai investavo, per palyginti trumpą laiką didžiulę kapinių teritoriją paversdama parku.
N. Penkaitis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos narys