Dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų istorija galėtų būti kupina pagraudenimų ir moralų. Tačiau pokalbis su 24-erių vaikinais buvo smagus ir įkvepiantis. Ir ne tik todėl, kad jie pateko į TV3 laidos „Lietuvos talentai” pusfinalį. Dviejų talentingų šokėjų tikrasis talentas - dailė ir komunikabilumas.
Kadangi su Remigijumi ir Algirdu šnekučiavausi jų bendrabučio kambaryje ir broliai kalbėjo vienas per kitą, keblu sąžiningai atskirti, kas ką pasakė. Todėl jų žodžių neskirsiu. Ir patys vaikinai sakė tiek įpratę, kad juos painioja, jog tikrai neįsižeis. Juolab kad ir jų požiūriai į dalykus, apie kuriuos kalbėjome, sutampa.
Patys geriausi
- Esate dvyniai, puikiai šokate breiką, augote vaikų globos namuose ir, kaip dabar sužinojau, esate gerai vertinami Vilniaus dailės akademijos magistrantai. Viskas taip įdomu, bet gal pradėkime nuo to, kaip atsidūrėte „Lietuvos talentuose”?
- Sakykime, kad mūsų komandos narys Viktoras paragino mus prisidėti prie breiko populiarinimo. Šokame breiką jau dešimt metų, esame dalyvavę ne viename tarptautiniame breiko konkurse, atstovavę Lietuvai. „Lietuvos talentuose” sunku parodyti kitus mūsų talentus.
- Išties, pasirodo esate dailininkai, studijuojate freskos ir mozaikos specialybę VDA, ant bendrabučio kambario sienų kabo Valentino Antanavičiaus ir Palemono Gintaro Janonio originalai, jūsų pačių darbai. Kaip jūsų gyvenime atsirado dailė?
- Esame kuklūs, tad patys niekada nepasakytume, kad akademijoje esame geriausi piešėjai... Bet kai vienas dėstytojas taip pasakė, juk galime pakartoti jo mintį, ar ne? (Juokiasi.) O šiaip, kai augome vaikų globos namuose Alytuje, viskuo domėjomės, turėjome daugybę pomėgių, sportavome. Vieną dieną per prievartą auklytė mus nuvedė į dailės mokyklą. Po metų ėmėme svajoti, kad stosime į Dailės akademiją. Baigę mokyklą išlaikėme stojamuosius ir persikraustėme į Vilnių. Įstojome antru ir trečiu numeriu, bet paskui buvome pirmi.
- Dabar pagarsėjote ir kaip breiko šokėjai. Kokie buvo bičiulių atsiliepimai apie dalyvavimą „Lietuvos talentuose”?
- Mes laidą žiūrėjome vaikų globos namuose Alytuje. Ten visiems vaikams atrodome žvaigždės. Aiškiname jiems, kad esame paprasti, tokie kaip ir jie - valgome varškę, makaronus, gyvename bendrabutyje, tad kokios čia žvaigždės. Bendrabučio draugai pasakojo, kad čia laidos žiūrėti sugužėjo sausakimšas kambarys. Smagu buvo dalyvauti filmavime. Tiesą sakant, tikėjomės gauti tris „Taip”, bet nesitikėjome tokių komisijos atsiliepimų. Ypač reikšmingas Marijaus Mikutavičiaus komentaras, kad tokio pasirodymo nematė per „visą savo suknistą gyvenimą”. Juokavome, kad, matyt, jo gyvenimas buvo tikrai suknistas.
Panašūs, bet nevienodi
- Visur einate kartu, atrodo, ir talentai jūsų tie patys. Ar tai toks identiškų dvynių bruožas?
- Šiaip esame skirtingi žmonės, tačiau visą gyvenimą laikėmės šalia vienas kito. Jei brolis ima piešti, atsiranda sveika konkurencija ir norisi padaryti ne prasčiau už jį. Todėl tie įgūdžiai buvo ugdomi kartu. Kartu formavosi ir požiūris į tuos pačius dalykus. Abu nevartojame alkoholio ir nerūkome.
- Ir mylite tas pačias merginas?
Algirdas: Remigijus turi merginą, o aš vis ieškau. Jo mergina labai šauni, irgi dailininkė, bet kaip mergina man nepatinka...
Remigijus: Broli, gausi į nosį...
Algirdas: Ji tikrai šauni. Iš dešimties jai skiriu vienuolika balų. (Šypsosi.) Dairausi merginos visam gyvenimui, nesinori būti šiaip, skaudinti kitų. Merginai turiu tik kelis kriterijus, bet nenoriu pasakyti, kad jei ji jų neatitiktų, negalėčiau su ja būti. Nenorėčiau, kad mergina rūkytų, o atėjusi į vakarėlį iškart siūlytų išgerti.
Alkoholiui - ne
- Tas nusistatymas prieš alkoholį, matyt, neatsitiktinis...
- Mūsų tėvai - alkoholikai. Dar prieš mokyklą, gyvendami Alytuje, pradėjome elgetauti. Visko matėme. Stoties taksistai siūlydavo pinigų, kad muštumėmės su kitais vaikais. Kai brolis matydavo, kad mane skriaudžia, atbėgdavo padėti. Taksistams būdavo linksma. Matėme, kiek nelaimių nutinka dėl alkoholio. Kiek jis blogo padaro. Sunku pasakyti, kada buvo nubrėžta ta sausojo įstatymo riba. Toleruojame, kai žmonės saikingai išgeria, bet netoleruojame, kai mus bando įkalbėti išgerti.
Jei galėtų, įsivaikintų
- Per prisistatymą „Lietuvos talentuose” pasakėte, kad atėjote parodyti, kad ir žmonės, užaugę vaikų namuose, gali būti talentingi. Susidurdavote su paplitusiu priešingu požiūriu?
- Labai dažnai. Daug žmonių, užaugusių globos namuose, vengia tai pasakyti, nes iškart apie juos galvojame kaip apie prastesnius. O mes vos susipažinę su žmonėmis tai pasakome. Gal tai toks principas, noras parodyti, kad žmones vertinti reikia ne pagal tai.
Ir dabar, kai jau šešerius metus gyvename Vilniuje, beveik kiekvieną savaitgalį važiuojame aplankyti vaikų iš ten, kur augome, auklėtojų. Labai smagu su jais bendrauti.
Džiugu, kad yra akcijų, skatinančių įsivaikinti. Beveik neteko girdėti, kad mažieji būtų nepatenkinti patekę į normalias šeimas. Jei turėtume namą, automobilį, žmoną, irgi įsivaikintume. Tai, kad vienas kitas vaikų namų auklėtinis tampa nusikaltėliu, toli gražu nėra tendencija. Juk nusikaltėliais, prastos reputacijos žmonėmis tampa ir normaliose šeimose užaugę žmonės.
- Šiemet baigsite mokslus VDA. Kas toliau?
- Gyvenimą siesime su menu. Norime kurti meną iš savo istorijos. Norime įtraukti visus dalykus, kuriuos mokame, bet tai yra labai sunku padaryti. Norime įtraukti gatvės kultūrą, netgi grafitus, įtraukti gyvenimo patirtį ir įgytus įgūdžius, stiprų piešimą. Kol kas suderiname akademinį piešimą ir savo išgyvenimus. Bet esame gatvės vaikiai, priklausome hiphopo kultūrai, tačiau kol kas to neįtraukiame.
Zita VOITIULEVIČIŪTĖ
