Manoma, jog 53 proc. visuomenės žmonių serga nomofobija. Daugybė baimių yra gana racionalios: harpaksofobija – baimė būti apiplėštam, kinofobija – pasiutligės baimė, kaliginefobija – gražių moterų baimė (mm, gal ne visai racionalu).
Mokslininkai suprato egzistuojant nomofobiją, t.y. baimę būti be mobilaus telefono, tarkim palikus jį namie ar pametus. Britų mokslininkai išrytė, kad net 53 proc. žmonių yra nomofobai.
Daugiau nei kas antras žmogus niekuomet neišjungia savo telefono. Aukos taip priklausomos nuo mobiliųjų, kad net senkanti baterija (paskutinė padala) sukelia didžiulį pyktį ir susierzinimą.
Tačiau mobilieji telefonai masiškai paplito vos prieš dešimtmetį. Iki tol mes puikiai išsivertėme ir be jų. Galima sakyti, kad tapome labai priklausomi. Taigi, ši fobija tikrai nėra tokia racionali kaip Bolšefobija – Bolševikų baimė.
Dauguma inovacijų ir verslų išsprendžia tam tikrą problemą. Su mobiliuoju telefonu yra truputį kitaip, nes jis sukuria problemų, o po to ją pats ir išsprendžia. Išskiria žmones viena prasme, bet suartina kita.
Vieno Nomofobo istorija
“Mano vardas Mo ir aš esu nomofobas. Jeigu reikėtų rinktis ką pasirinkti einant į miestą – piniginę ar mobilųjį telefoną – pasirinkčiau pastarąjį. Kas penkias minutes tikrinu, ar turiu telefoną su savimi.
Dažnai net miegu su telefonu. Privalau būti “ryšyje" su draugais ir šeima [kitaip tariant, baimė likti vienu, t.y. monofobija]. Kad ir ką daryčiau, turiu žinoti, jog telefonas veikia sklandžiai ir neišsikraus artimiausiu metu."
Dauguma inovacijų ir verslų išsprendžia tam tikrą problemą. Su mobiliuoju telefonu yra truputį kitaip, nes jis sukuria problemų, o po to ją pats ir išsprendžia. Išskiria žmones viena prasme, bet suartina kita.
Radvilė Laivytė (sveikuolė)
