Trejus metus, kaip ir priklauso, kantriai laukėme, o išaušus XII Vilniaus tapybos trienalei, išklausėme pamokslo nuo kalno - kokios yra tapybos tiesos. Nusisukome paveikslų link. Apžiūrėjome ir supratome, kad tiesų, ko gero, yra gerokai daugiau nei septynios. O ir iš viso - ar mene įmanomos kokios nors tiesos?
Vargu bau. Bet užtat parodų rengime tiesų iš tikrųjų yra. Viena iš jų, tegul ir nemalonių - kad tavo ekspoziciją koks nors gera atmintimi, bet nebūtinai gera valia pasižymintis kritikas būtinai palygins su prieš tai buvusia.
Taip ir šį kartą. Kuratoriaus Igno Kazakevičiaus ir koordinatoriaus Gintaro Palemono Janonio kūdikis iš atminties traukia Evaldo Stankevičiaus kuruotą trienalę. Ji buvo, reikia pripažinti, daug kuo panaši į šiandieninę. Visų pirma regioninio apibrėžtumo atsisakymu. Anksčiau trienalėse dalyvaudavo trys Baltijos sesės ir keletas svečių iš kitur. O jau vienuoliktojoje tapybos trienalėje dalyvavo skandinavai, vokiečiai ir t.t. Šįkart patirtis kartojama: parodoje dalyvauja pusė užsieniečių - iš Islandijos, Norvegijos, Graikijos, Prancūzijos, Vokietijos - ir pusė lietuvių.
Dar vienas panašumas - skirtingų, tačiau taip pat painiai pateiktų koncepcijų formulavimas. E. Stankevičiaus parodoje tyrinėtos “šiuolaikinės (tapybos) būsenos ir strategijos. T.y. elgsena priemonės, kuri, išsaugodama savo prigimtį, stengiasi išlikti radikali ir angažuota komplikuotame ir įvairialypiame šiuolaikinės meninės praktikos pasaulyje”.
I. Kazakevičius skelbia: “Trienalės tikslas - atsekti tapybos ribų nykimą šiuolaikinės tapybos kūrinyje: laipsnišką tradicinės modernistinės kalbos keitimą postmodernistine. Kitimą nuo tradicinės tapybinės struktūros iki jos ir turinio ryšio dekonstrukcijos bei “tapybos” kūrimo nauja sintetine (netapybine) metakalba. [...] Ekspozicijoje bus fiksuojama tradicinių kūrinio parametrų (formos ir turinio) kaita iki jo virtimo jokiai sferai nepriklausančio meno objekto, kuris formaliai vis dar vadintinas tapybos kūriniu”.
Taigi svarstyta, kokiais būdais išgyvena tapyba, o šiandien diskutuojama, kokiais pavidalais ji išgyvena ir, svarbiausia - kur ji baigiasi. T.y. kur pagaliau yra tapybos ribos ir nuo kokios vietos galima pasakyti - tai jau yra nebe tapyba.
Pažiūrėjus parodą, kyla daug klausimų - ir jokių išvadų. Viena vertus, dauguma darbų yra... tiesiog tapyba, kurios ir galima buvo tikėtis tapybos trienalėje. Visa lietuvių ekspresionistų plejada - Ričardas Bartkevičius, Raimondas Martinėnas, tas pats G. P. Janonis, Arūnas Vaitkūnas. Yra tapytojų ir kitose šalyse, kurie į jokį ribų plėtimą nesitaiko: Ieva Iltnere, Inga Brūvere (Latvija), Gudrun Einarsdottir (Islandija), Alice Kask (Estija), Elisabeth Krotoff (Prancūzija), Bjorg Heggstad Jakhelln, Marianne Skjong (Norvegija). Ne ekspresionistai - Žygimantas Augustinas ir Paulius Juška - irgi tapo. Ribos savo vietoje. Tapyba - irgi.
Gerokai įdomiau tose vietose, kur tapyba iš tikrųjų ima virsti kažkuo truputį kitu: kai Jurga Barilaitė filmuoja savo “kovą” su tapybos darbu, Violeta Juodzevičienė terlioja sukneles dažais, Algis Griškevičius vietoj tapyto peizažo naudoja nupintą iš vielučių, Eimantas Ludavičius iš linijų ant organinio stiklo dėlioja elnių siluetus. Tačiau klausimas - nuo kur tapyba baigiasi - lieka atviras.
Tačiau pažiūrėti yra ką. Jeigu mėgsti gyvūnus - gali eiti stebėti drobėse kokiu nors pavidalu užfiksuotų zuikių, elnių, žvirblių ar šunų (kažkodėl trienalė šįkart nelauktai pasipuošė animalistiniu atspalviu). Jeigu mėgsti tapybą - irgi rasi, ką pamatyti. O jeigu patinka meninė kokybė ir naujovės... bus sunkiau.
Bet Tiinos Tammetalu darbai - didžiulės drobės, ant kurių užklijuoti estiško dirvožemio gabalai iš skirtingų Estijos vietų, kur autorei teko gyventi - suvilioja kieferišku autentiškumu ir meniniu įtaigumu. Vienas labai geras darbas - ir tai jau neblogai šio visuotinio nevizualumo ir įmantrių koncepcijų laikais. O čia jų - net trys. Geriau paieškojus, galima rasti ir dar keletą. Taigi viskas maždaug tvarkoje - ir tapyboje, ir už jos ribų.
