Einu ir stebiuosi: kas tik nevyksta galerijose. Aukcionai, madų kolekcijų pristatymai, kameriniai koncertai. Vaišės ir gėrimų upeliai, siekiant patraukti turtingus klientus ir išlaikyti pastovų jų ratą, užmegzti naudingus kontaktus. Ir parodos dažnai su tuo neturi nieko bendra.
Galerija - visuomenės susibūrimo vieta, kur galima ateiti pasipuošus ir grakščiai sukiotis su vyno taure, fotografuojantis paveikslų fone ar patenkant į filmavimo kameros lauką greta kokio žymaus asmens. Kadangi siekiant pritraukti turtingą kapitalo (tikro ar “pijarinio”) publiką, būtinu galerinio renginio atributu tampa šou “banginiai” arba bet kokios žuvelės, kurias tik pavyksta pasigauti.
Štai paskutinė šventė - “Rūtos” galerijai sukako vieni metai. Valio, sudaužkime taures ir pasidžiaukime, kad dar vienai galerijai pavyko bent šiek tiek įsitvirtinti pakankamai abejingame vilnietiškame “meno pasaulyje”. Tačiau tokiai progai būtina puošni suknelė su romantiškais retro elementais, pretekstas švęsti - kokie nors paveikslai ant sienų ir neišvengiamai - kokio nors ryškumo “žvaigždės” bei šou elementai. Antraip tai bus tik dar vienas parodos atidarymas, tegu ir metinių proga, į kurį neateis joks bent kiek naudingesnis asmuo. O ne, “Rūtos” galerija, vykdanti sėkmingą komercinę veiklą, negali sau to leisti.
Nesvarbu, kad per metus šioje galerijoje įvyko gal kokios dvi iš tiesų padoresnės menine prasme parodos; kur kas svarbiau, kad galerija sėkmingai parduoda darbus plačiam pažįstamų verslininkų ratui, kad joje savo darbus eksponuoja Marius Abramavičius, garsus buvimu “Akvariume”, o ne darbų kokybe. Kad ima formuotis “kaunietiško buduaro” stilius, toks, pasirodo, artimas mūsų ponioms ir panelėms.
Taigi galerijos metinėse netrūko nė vieno komponento: buvo suknelės ir perregimi šaliai, vynas ir sumuštiniai. Buvo Miglės Kosinskaitės tapyba, taip susiliejusi su galerijos įvaizdžiu, kad sunku dabar vieną nuo kito atskirti: kaneliūros, skrybėlės, rožės, nuorodos į senųjų meistrų kūrybą, tik be josios kokybės. Tušti saloniniai istorizmu dvelkiantys darbai, kurių komercine sėkme nė kiek neabejoju - juk taip gražu, kai ant sienos kabo dama su kailiais ir rožėmis. Ir nėra ko čia kabinėtis.
Ir svarbiausias dalykas, be abejo - šou. Tai yra žymių menininkų ir žymių televizijos bei visuomenės veikėjų tapymas kartu. Tokie kentaurai, kuriami skirtingų sričių atstovų, aišku, irgi populiarėja; politikai dainuoja su muzikantais, tai kodėl nepatapyti drauge?
Reklama reikalinga ir vieniems, ir kitiems. Juo labiau kad dailininkai tapyti pripratę, gali atlikti šitą misiją už abu; svarbu efektingai stovėti šalia, retkarčiais paliečiant drobę teptuku.
Taigi Renata Mikailionytė trypčiojo šalia Mariaus Abramavičiaus; išsigelbėjo Edmundas Jakilaitis, nedalyvavęs renginyje. Netgi Alma Adamkienė neišvengė Damoklo kardo ir kukliai stovėjo šalia Algio Griškevičiaus, kuris, pagavęs teptuką, nebeįstengė “išeiti iš vaidmens”. Menininkai tapė, kaip ir pratę. Žvaigždės filmavosi greta - visi atliko savo vaidmenis. Paveikslų tema - “Pradžia”. O tapytojai tapė tai, ką geriausiai moka: Griškevičius - miesto vaizdą, Abramavičius - nieko nereiškiančią spalvų maišalienę.
Gerai dar, galvoju, kad mūsų įžymybėms neteko, pavyzdžiui, prisitraukinėti prie skersinio, glostyti tarantulą ar dainuoti karaoke. Sunku būti žvaigžde - nežinosi, kas tavęs laukia kokiam gimtadieny. Kita vertus - sunku būti ir galerijos šeimininke. Juk kruopščiai apmąstyti reikia ne tiek tai, ką eksponuosi parodose, kiek tai, ką pakviesti į šventę, kokie bus klientai ir kokį šou jiems surengti.
