N. Pareigytė džiaugiasi, jog dukra pirmosios Komunijos šventės labai laukė ir jai kruopščiai ruošėsi. Tiesa, prieš ją mokėsi ne tik vaikai – atsisėsti į mokyklos suolą teko ir tėveliams:
„Ji labai ruošėsi, labai laukė. Vakar buvo labai susikaupusi. Tikrai ne gimtadienio šventė, visai kita emocija. Viskas praėjo labai gražiai, jaukiai.
Pasiruošimas vyko beveik visus metus. Vakar buvo viso pasiruošimo pabaiga. Man taip pat reikėjo lankyti privalomus kursus tėvams. Apie keturis mėnesius kas savaitę ėjome į paskaitas. Ilgas pasiruošimas ir labai smagu, kai jau gali mėgautis jos vaisiais.
Aš nežinau, ar tie kursai tėvams privalomi, bet juos lankiau, man labai patiko. Gal ir sunku buvo rasti laiko kiekvieną trečiadienį, pasidaryti visus darbus iki tos šeštos valandos.
Vykdavo iki pusės devynių paskaitos. Po kiekvienos paskaitos į grupes suskirstydavo, eidavome padiskutuoti, kaip supratome, kokia mūsų nuomonė“, – pasakoja N. Pareigytė.
„Buvo tokių tėvų, kurie jau ketvirtus metus lankė, nes ten smagu. Temos nekasdienės, Šventojo Rašto skaitymas, aiškinimasis, kaip jį suprasti.
Man labai patiko, kai baigėsi viskas, pasidarė keisti trečiadieniai“, – juokiasi pašnekovė ir išduoda, jog ir pati buvo auklėjama tikinčioje šeimoje. Tiesa, jos pačios pirmosios Komunijos prisiminimai nėra tokie malonūs.
„Aš pati esu auklėta tikinčioje šeimoje, pati esu tikinti. Prisimenu, kai pati ruošiausi komunijai: buvo vasara, labai karšta ir visi draugai lakstydavo lauke, o aš eidavau komunijai ruoštis. Buvo nelabai smagu.
Prisimenu, jog tada buvo labai karšta vasara, o bažnyčioje vėsu, eidavau atsivėsinti“, – juokauja Nijolė.
„Aš manau, jog vaikas turi turėti tikėjimą, suvokimą apie tai. Nekalbu konkrečiai apie asmenis, kuriais reikia tikėti, bet širdyje jis turi būti ir keliauti šalia.
Etiketo spės dar išmokti, mokykloje lanko tikybą. Lanko Patricija ir sakralinę muzikos mokyklą, o komunijai ją ruošė vienuolės“, – pasakoja Benediktinų bažnyčioje ir vienuolynę dukrą sakramentui ruošusi Nijolė Pareigytė.
