„Daugelis limfomos formų gydoma chemoterapija ar chemoterapija su imunoterapija. Pastaruoju metu pacientams pradedami taikyti ir visiškai nauji vaistai, kurie pasitelkia paciento imuninę sistemą limfomai įveikti, taikinių gydymą be chemoterapijos ar genetiškai modifikuotas paciento imunines ląsteles.
Kai kurie vaistai pacientams jau prieinami, dalyvaujant klinikiniuose tyrimuose ar vilties programose. Tikimės, kad per artimiausius keletą metų vaistai bus registruoti ir taps kompensuojami Lietuvoje“, – sakė VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius.
Pamačius besišypsančią 28-erių Vaidą, sunku ir įtarti, jog jai teko grumtis su sunkia kraujo liga.
Šiandien ji sako, jog prieš ketverius metus diagnozuota Hodžkino limfoma išmokė labiau mylėti gyvenimą ir save bei paskatino išbandyti savanorystę onkologijos srityje.
Siekdama įkvėpti drąsos ir optimizmo visiems, kurie susiduria su onkologine liga, savo patirtimi bei mintimis jauna moteris pasidalino ir asociacijos „Kraujas“ inicijuotame projekte „Drąsos ambasadoriai“.
Iki diagnozės kankino niežulys ir kosulys
Kelis metus iki ligos diagnozavimo, Vaidą kankino niežulys, prasidėjęs pirmosios egzaminų sesijos metu. Mergina nuskubėjo pas gydytojus, kurie įtarinėjo dilgėlinę, o vėliau simptomus priskyrė patiriamam stresui.
Vėliau Vaidą užklupdavo nepaaiškinamo kosulio periodai, o pusmetį iki diagnozės ji prisiminė jautusi nuolatinį nuovargį, stiprius galvos skausmus, pykinimą, karščiavimą.
Pastebėjusi guzelį kaklo srityje, mergina nedelsdama kreipėsi į gydytojus. Jau netrukus biopsijos rezultatai parodė, jog Vaida serga piktybine kraujo liga – Hodžkino limfoma.
„Prieš skiriant gydymą, siekiant nustatyti limfomos stadiją, man atliko PET tyrimą.
Buvo nustatyta II stadija ir paskirtas gydymas chemoterapija bei švitinimu. Tarp chemoterapijos kursų vėl atliko PET tyrimą ir, mano laimei, vėžinių ląstelių neaptiko, todėl švitinimo nebeskyrė, o užtikrinimui skyrė dar 2 chemoterapijos kursus. Gydymo kursą baigiau praėjus pusmečiui nuo diagnozės.
Vaistų lašintis eidavau į dienos stacionarą, taigi ligoninėje praleisdavau tik pusdienį. Turbūt vienas iš veiksnių, kuris padėjo gydymo laikotarpiu ir buvo tai, jog galėjau grįžti į namus, į savo lovą, nors aišku po vaistų bent tris dienas, išskyrus lovą ir dubenį šalia, nieko nematydavau, o ligoninė pykindavo net iš tolo.
Labiausiai šiuo laikotarpiu padėjo artimieji – savo pagalba, buvimu kartu, nepasikeitusiu požiūriu į mane. Jie nepamiršo, nepaliko manęs sergančios, kvietė išeiti prasiblaškyti. Motyvavo ir tai, jog ligos gydymas itin pažengęs ir tikimybė pasveikti yra didelė.
Stiprybės man teikė ir ateities planai, kurių visada turėjau ir tikėjau, kad pasveiksiu ir baigsiu mokslus. Padėjo ir kalendoriuje sužymėti kartai, kiek dar liko lašintis vaistų.
Taip gera buvo juos braukyti. Pamenu tą kartą, kai galvojau, jog bus paskutinis lašinimas, o po to dar turėtų būtų švitinimas. Šalia gulėjo moteris, kuri, skirtingai nei kiti ligoninėje sutikti pacientai, buvo pesimistiškai nusiteikusi. Ji man sakė: „Taip, visi galvoja, kad jiems paskutinis kartas.“ Ta moteris buvo teisi – grįžau į ligoninę ir vėl, tik vietoje švitinimo, gavau dar vaistų“, – pasakojo Vaida.
Patarė neieškoti kaltų
Moteris visada tikėjo ir laukė, kol pasveiks, įsivaizdavo, kaip jausis po gydymo. Sunkios ligos diagnozę sužinojusiam žmogui, pašnekovė pirmiausia patartų nieko nekaltinti ir stengtis ligą priimti kaip gyvenimo išbandymą.
„Bus lengviau, jei situaciją vertinsite racionaliai ir, žinoma, optimistiškai. Esu tikra, jog tikėjimas, kad viskas praeis ir savitaiga, man tikrai padėjo – kiekvieną dieną kartojau, jog esu sveika, kiekviena mano kūno ląstelė yra sveika.
Aišku, lengva kalbėti, kai viskas jau praėjo, bet save pamenu būtent tokią, net ir tą dieną, kai nuvažiavau pasiimti tyrimo rezultatų. Tuomet registratūroje darbuotoja pasižiūrėjusi į mane pasiūlė padaryti tyrimo išrašo kopiją. Iškart supratau, kad įtarimai pasitvirtino.
Buvo penktadienis, nutariau nesinervinti, o daryti tai, ką ir planavau – važiuoti pas draugus į vakarėlį ir gerai praleisti laiką. O vėliau puoliau ieškotis informacijos, kaip galėčiau sau padėti: pakeičiau mitybą, neatsisakiau judėjimo (mankštos) ir tik šiek tiek sumažinau įprastą ritmą – atsisakiau darbo, susitelkiau į magistro studijas. Dėl tokio savo sprendimo labai džiaugiuosi, kadangi buvimas tarp žmonių, įvairios veiklos padėdavo užsimiršti.
Stengiausi kiek galima ilgiau būti miške ir kiekvieną dieną ar vakarą, išskyrus, žinoma, tuos kartus, kai nepakildavau iš lovos, eidavau po 2 – 3 km, o tuo metu tai buvo labai daug“, – kalbėjo viena iš projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalyvių.
Po ligos tapo drąsesnė ir laimingesnė
Liga Vaidai suteikė naujų spalvų, stiprybės ir visiškai atėmė baimės jausmą, taip pat leido kitaip pažvelgti į gyvenimą, labiau jį vertinti. Moteris tapo drąsesnė, laimingesnė, pradėjo labiau mylėti save bei rūpintis sveikata. Pajutusi, ką reiškia visiškai neturėti jėgų, suprato, jog būtent sveikata yra svarbiausias dalykas.
„Išmokau džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip saulėta diena, draugo šypsena, pasivaikščiojimas gamtoje. Žinau, kada man reikia sustoti ir pailsėti. Supratau, kiek daug problemų, dėl kurių ankščiau nervindavausi, yra visai ne problemos, o tik požiūrio klausimas, tad stengiuosi, dėl menkniekių nesinervinti.
Yra toks posakis – laikas gydo žaizdas, tad ir dabar kartais pasimiršta, ką teko išgyventi, bet dažnai sau primenu ir greitai vėl su dėkingumu ir meile žiūriu į savo nuostabų gyvenimą. Kiek kitaip kuriu planus – turiu norų ir tikslų, bet visada sugalvoju ir planą B, nes žinau, jog reikia gyventi šia diena.
Gali skambėti juokingai, bet kuomet prabėgu ar pravažiuoju dviračiu pro Santaros klinikų miestelį, apima toks džiaugsmo ir stiprybės jausmas, toks simbolinis pergalės jausmas, kad štai, dar atrodo visai nesenai šioje vietoje vos paeidavau, o dabar galiu bėgti!
Esu nuoširdžiai dėkinga Santaros klinikų medicinos personalui už rūpestį bei pagalbą ir ypatingai gydytojui Andriui Deguliui – už sugražintą sveikatą“, – atviravo Vaida.
Dar gerokai iki onkologinės ligos diagnozės, jauna moteris pamėgo citatą „ir tai praeis...“ (Biblinio karaliaus Saliamono legendų motyvais). Būtent šis posakis tiek ligos ir gydymo laikotarpiu, tiek dabar primena, jog visos problemos praeina. Taip pat, jai pravertė paprasta ir lengvai skaitoma knyga – Rhona Byrne „Galia“, kurią, užklupus sunkumams, Vaida pavarto ir dabar.
„Prisiminiau linksmą istoriją iš ligoninės gyvenimo. Šalia gulėjusi vyresnio amžiaus moteriškė pasakojo, kad štai ėjo ji žiemą su kailiniais apsirėdžiusi, o grįžusi namo pastebėjo, jog pametė savo storą auksinę grandinėlę. Moteris labai išgyveno, o po savaitės sužinojo, jog serga vėžiu. Tada ir suprato, kokia ji buvo kvaila, kad nervinosi dėl kažkokio menko daikto – grandinėlės...“ – šypsojosi Vaida.
Pradėjo savanoriauti onkologijos srityje
Įveikusi II stadijos limfomą, Vaida tapo aktyvesnė. Pilnai atsistačius organizmui, ji labai džiaugiasi vėl galėdama intensyviai sportuoti, todėl nuolat išbando naujas sporto rūšis ir įvairius užsiėmimus. Ją visuomet traukė savanoriška veikla, ypatingai beglobių gyvūnų srityje.
Vis tik, po gydymo mergina ieškojo su onkologija susijusios savanorystės ir sužinojo apie specializuotą savanorystės programą „Draugų kalendorius“. Tapusi savanore, Vaida lanko ligoninėje gulinčius onkologinius pacientus, su jais bendrauja, teiraujasi, gal jiems reikalinga praktinė ar informacinė pagalba, prisideda prie asociacijos „Kraujas“ organizuojamų renginių ir veiklų.
„Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau savanorystę būtent ligoninėje, buvo tai, kad norėjau save išbandyti. Nežinojau, ar išdrįsiu grįžti į ligoninę.
Juk atėjus čia, kad ir paprastai patikrai, mane pradėdavo pykinti. Tačiau išdrįsau ir supratau, kad aš jau nieko nebebijau. Taip, baimė tikrai išnyko. Aš su pacientais bendrauju taip, kaip norėjau, kad bendrautų su manimi – kaip su sveikais žmonėmis, laikinai neturinčiais jėgų, nesigailėdama jų dėl to, kad jie susirgo.
Gera yra ateiti į tokią savanorių bendruomenę, kur susirinkę žmonės nori padėti kitiems.
Vien tas bendras tikslo siekimas – kaip pagerinti pacientų gyvenimą – suteikia savanorystei žavesio. Savanorystė parodo, kiek yra gerų, nuoširdžių, ramybės kupinų žmonių, kurie neatlygintinai stengiasi ir nori padėti tiems, kuriems, atrodytų, paprasta pagalba, kaip apkirpimas, vandens atnešimas ar pokalbis, reiškia labai daug.
Manau, kad savanorystė, būtent čia, onkologijos srityje, padeda suprasti, kaip reikia džiaugtis gyvenimu, čia ir dabar, nes nei vienas nežino, kada gali atsidurti palatoje. O ligoninėje, jeigu neturi artimųjų, tikrai liūdna, taigi tokie, kaip mes, savanoriai, esame tikrai reikalingi“, – teigė Vaida.
