Kalbant apie Seimo nuveiktus ar tebeveikiamus darbus nejučia norisi sakyti „jau geriau nieko nebūtų darę“.
Tačiau tai – emocija, o rimtumas nūnai suvokiamas kaip jausmų nebuvimas ir vadovavimasis vien šaltu protu. Užtat ir turime tokią štai šaltą realybę, kuriai taip trūksta šilumos ir širdies. O dar baisiau, kad ko gero trūksta ir proto...
Analizuoti papunkčiui visus teiktus, priimtus ir atmestus įstatymus ar jų pakeitimus ne šio straipsnio užduotis, tačiau yra dalykų, kurie geriau už visokius „sušukuotus“ skaičiukus rodo tikrąją reikalų būklę. Pirmas jų – emigracija. Įvairių šaltinių teigimu, jei populiacija netenka daugiau nei 10 proc. savo gyventojų, jos atstatyti praktiškai neįmanoma. Aišku, mes galime nesutikti, galime teigti, kad tokie pokyčiai vyksta ne nuo 10 proc., o nuo 20 proc., arba kad ši demografinė krizė mūsų nepalies, kaip kad jau du kartus girdėjome sakant apie ekonomines krizes. Paistalai – ne palies, o jau palietė. Premjeras tuo sugeba pasigirti, jis sako „iškovojome laisvę emigruoti“. O man norisi jam atrėžti – „susikišk tu tokią laisvę ten pat, kur ir tą pompą, kurią tau atnešiau“. Tačiau rėši ar nerėši, o tautos nykimas (naikinimas ?) toliau vyksta... Nekeisdamas tono toliau giriasi ir premjeras, vos prieš porą dienų vėl pareiškęs, kad „1990-iais nesitikėjome, kad tiek daug pasieksime". Kam ta daugiskaita, premjere? Ar čia mes nesitikėjome, kad reikės emigruoti, ar jūs – kad mus priversite? O dar geriau – nebekalbėkite už mus. Kalbėkite už save. Tik už save.
Valstybinės skolos padidinimas beveik tris kartus irgi kažin ar gali būti laikomas teigiamu rodikliu, ypač jau minėtosios emigracijos kontekste. Na, sakykime, išaugo valstybės skola nuo 17 mlrd. litų iki 48 mlrd. litų, bet ir ekonomika atsigavo tiek, kad vietinis verslas tapo konkurencingas, o atlyginimai mokami iš gautų pelnų, bet ne skolon – sakytume, kad tai pasiteisinusi rizika. Dabar gi kaip tik priešingai. Šiurpiausiai tokiame kontekste nuskamba valdiškų tetų ir dėdžių oficialūs pareiškimai, kaip jie „gerai dirba“, „per paskutinįjį ketvirtį tokiam ir tokiam sektoriuje įsisavinta štai tiek lėšų“. Jūs kuo giriatės, slunkiai? Kad daug pinigų išleidote? Paklauskite bent vieno realiame gyvenime dirbančio verslininko – jis jums paaiškins, kuo skiriasi pajamos nuo išlaidų ir kurios yra tikrasis veiklos efektyvumo rodiklis. Jie mat „įsisavino lėšų“ – sakykite tiesiai, ne „į-„ bet „pa-„.
Prisimenu vaikystėje matyti filmuką „Apipešiotas žvirblis“ – ten pikta varna iš mažos mergaitės nudžiovė blizgutį, kuriuo ta norėjo pasipuošti, eidama į teatrą. Nėra blizgučio, mergaitei liūdna, širdelę skauda, už lango dargana, tik mažas apipešiotas žvirblis ją supranta ir bando padėti. „O tuo metu teatre...“ sako užkadrinis balsas ir sekantis filmuko kadras sutviska kandeliabrais su tūkstančiu žvakių, o prašmatnūs ponai su savo dar prašmatnesnėm poniom renkasi į parterį ir ložes prieš spektaklį. Štai ir man dabar –visų emigracijų, skolų ir krizių fone norisi užkadriniu balsu pasakyti: „O tuo metu Seime...“ Ach, kad jūs žinotumėte, kaip ten gražu!
