Šiandien XII-ajame Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai. Mare Balticum“ atidaroma Šiuolaikinio meno programa. Joje – trys lietuvių, latvių ir suomių autorių instaliacijos, kurias kūrėjai įkomponavo Nidos kraštovaizdyje.
Festivalio Šiuolaikinio meno programos kuratorius Tautvydas Bajarkevičius sako, kad atsakant į festivalio temą, kuri nagrinėja ir kultūros kraštovaizdžių, ir paplitusias Baltijos jūros sampratas, bene vienintelis tinkamas sprendimas buvo festivalyje pristatyti įvietintą meną – t.y. kūrinius, kurie būtų kurti ir pritaikyti būtent tai vietai, kurioje yra pateikiami, ir kalbėtų per ją.
Pavadinimu bene tiesiausiai festivalio temą įvardija menininko iš Suomijos Hanso Rosenströmo neoninis ženklas. Ženklas įrengtas šalia Nidos uosto ir blyksinčia šviesa skelbia „Mare Balticum“. Baltijos jūra čia manoma kaip beveik nykstantis eksponatas – apie tai, kas ji buvo priminti tegali užrašas, pats dvelkiantis nostalgija ir panašus tarpukario naktinių klubų ir barų iškabas, blinksinčias tamsoje. Čia pat su užrašu kontrastuoja ženklo fone plytinčios gelsvos Nidos kopos, kurios vis dar kelia įspūdį savo gyvumu. Tačiau nieko nėra trapesnio nei gyvybė ir laikinesnio nei dabartis – būtent tai su lengva ironija ar net pašaipa primena švytintis ir greitai į akis krentantis ženklas.
Nusileidus žemyn laiptais nuo Thomo Manno namelio Kuršių marių link ir pasukus į kairę, netrukus prieisite vaikų žaidimų aikštelę, kuri buvo papildyta latvių menininko Andrio Vitolinš sukurta „Vaikų atomine elektrine“. Pastatyta beveik ant marių kranto, ji puikiai tinka vaikų žaidimams – mažieji čia gali laipioti, čiuožti žemyn, įlįsti į atskirų „blokų“ vidų. Tačiau jos forma ir menininko pasirinktos spalvos rėžia į akis „atominę“ tiesą – aktualaus mūsų šalies konteksto atveju pabrėžia bet kokio klausimo susijusio su šia tema lemiamą reikšmę mūsų ir mūsų vaikų išlikimui. Latvių menininko interpretacija parodo, kad atominės energetikos ir Baltijos jūros ekologijos klausimai yra tokie pat opūs ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Kritišką žvilgsnį tikriausiai užkliudytų ir ant „atominės elektrinės“ laipiojantys ir žaidžiantys vaikai – tikrame gyvenime šį klausimą sprendžiančios politinės jėgos dažnai atrodo tokios pat impulsyvios, nepastovios ir net neatsargios.
Lietuvių menininko Tomo Martišauskio instaliacija „re/konstruoti akiračiai“ įrengta miško kelyje, vedančiame iš Nidos (nuo Neringos istorijos muziejaus, bibliotekos pastato) jūros link. Pasiekę miško kelio išsišakojimą, pasukite kairiau. Menininkas instaliacija interpretuoja horizonto ir jūros sampratą – jūra visų pirma jam yra horizontas. Išgrynintą horizontą menininkas atitraukia nuo jūros, tačiau tokiu būdu tik dar labiau prie jos priartina – horizontą išskleidžianti instaliacija sukurta miške, kuris būdingas tik pajūrio miškui, ir kuris skiria, tačiau taip pat ir jungia du vandenis – Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Menininkas sako, kad kitos vietos šiam savo kūriniui įsivaizduoti negalėtų. Jo instaliacija – tai horizontas ryškiomis, tačiau ne draskančių spalvų juostomis nužymėtas medžių kamienuose. Tiek, kiek aprėpia akis. Juostos viename akių lygmenyje dalina kamienus ir miško erdvę viena horizontale, tačiau neperskelia jų. Menininkas sako – ne vienas praeivis jau išsigando pamanęs, kad čia pažymėti medžiai kirtimui. Žinoma, iš įpročio pirmiausia taip ir pagalvojama. Galime nuraminti – medžiai čia sužymėti tam, kad išliktų.
