Užbaigęs vidurinę mokyklą, 1964 metais, jis atliko praktiką „Mobil“ bendrovėje priklausančioje naftos perdirbimo įmonėje, kurioje jis suprato kokią įtaką turi benzino oktaninės savybės. Juk norint konstruoti automobilius ir variklius, reikia žinoti daugiau negu kokiu kampu turi būti pasviręs variklis ar kaip reikia tinkamai sureguliuoti karbiuratorių.
Įgavęs patirties „Mobil“ bendrovėje, sekančia Nicola stotele tapo Neapolio universitetas, kuriame jis panoro studijuoti inžineriją. Specialybę, kuri turėjo jaunajam Nicola nutiesti tiltą link svajonių darbo – automobilių konstravimo. Vis dėlto, svajonės siekimas buvo ilgas ir jėgų reikalaujantis procesas, mat užbaigus studijas, jis nusprendė, jog vieneri metai universitete, dirbant profesoriaus asistento darbą yra naudingesnis laiko praleidimas negu darbas maisto prekių krautuvėje gimtajame mieste. Ir jis buvo teisus, nes būtent po vienerių metų, septinto dešimtmečio pabaigoje, jis įsidarbino aukso amžių išgyvenusioje „Lancia“.
Jūsų nuostabai, patirties neturintis jaunasis Nicola“ į „Lancia“ būstinę atvyko ne kavos puodelius nešioti, o dirbti su važiuoklių ir pakabos sistemų projektavimu. Jis netgi buvo vienas iš tų žmonių, kuris ženkliai prisidėjo prie „Lancia Stratos“ automobilio kūrimo – taip, to paties automobilio, kuris vienu metu dominavo Pasaulio ralio čempionate.
Įgauta patirtis „Lancia“ bendrovėje buvo neįkainojama – tuo niekas net neabejoja, tačiau „Lancia“ markei patekus į „Fiat“ koncerno rankas ir vėliau „Fiat“ vadovams nusprendus sujungti „Lancia“ ir „Fiat“ automobilių sporto departamentus, Nicola Materazzi nusprendė žengti ryžtingą žingsnį ir pradėti naują kelionę.
Taip jau nutiko, jog šių sprendimų eigoje Nicola gavo pasiūlymą iš „Osella“ – lenktynėms skirtų ratuočių gamintojo, kurio sukurtos mašinos startavo net 132 Formulės 1 etapuose. Skamba kaip svajonių darbas, ar ne? Tik ne Nicolai, kuriam darbovietė „Osella“ gamykloje buvo tik tarpinėje stotelėje, nes 1979 metais jam paskambino Mauro Forghieri – tuometinis „Ferrari“ automobilių sporto divizijos vadovas, kuris Nicolai pasiūlė prisijungti prie žinomiausio ir vertingiausio Italijos automobilių gamintojo. Ir ką manote jūs? Jis net nedvejodamas išskubėjo į Modeną, kur jo laukė „Ferrari“ markės šeimyna ir žinoma – jos įkūrėjas.
Būdamas „Ferrari“ markės darbuotoju, jis sukauptą patirtį ir savo žinias išnaudojo italų superautomobilio gamintojo naudai. Ypač turbininių variklių srityje, kurioje „Ferrari“ dar tik bandė žengti pirmuosius žingsnius. Nors Enzo Ferrari į turbininius variklius žiūrėjo skeptiškai, Nicola Materazzi sugebėjo įtikinti aikštingąjį tautietį, jog teisingai suprojektuotas variklis su turbina gali atnešti žymiai daugiau naudos.
Nicola Materazzi viename interviu netgi yra atskleidęs, jog būtent turbininių „Ferrari“ era padėjo bendrovės pardavimus išauginti kelis kartus. Ypač, kai pasirodė „288 GTO“ apie kurio gimimą iki šiol sklando įvairiausios istorijos.
Šiai dienai pasakojama, jog Enzo Ferrari į savo kabinetą pasikvietęs Nicola jam parodė brėžinį, kuriame buvo kompaktiškas superautomobilis, turintis 3 litrų, 8 cilindrų variklį. Enzo tuomet savo kolegos paklausė: „Man sakė, jog šis variklis gali išvystyti 320 arklio galių. Ar tai tiesa?“ Nicola peržiūrėjęs brėžinius atsakė: „Toks variklis be didelių problemų gali išspausti 400 arklio galių“. Enzo Ferrari išgirdęs tai pasakė – „Šaunu.“ Tuomet perbraukė skaičių 320 ir užrašė 400, ir Nicolai išeinant iš kabinėto ištarė – „Mėgaukitės mielieji!“.
Būdamas „Ferrari“ nariu, Nicola Materazzi ženkliai prisidėjo prie tokių automobilių kaip: „Ferrari 328 Turbo“, „Ferrari 288 GTO“, „Ferrari 288 GTO Evoliuzione“, „Ferrari Testarossa“, „Ferrari 412 GT“ ir galiausiai – „Ferrari F40“, kuris buvo projektuojamas skaičiuojant paskutines Enzo Ferrari gyvenimo dienas. Pastaroji užduotis iki šiol laikoma Nicola Materazzi karjeros viršūne, nes tai buvo šio inžinieriaus kūdikiu.
Enzo Ferrari buvo įsitikinęs, jog „Ferrari F40“ sulauks ne daugiau nei 400 interesantų iš viso pasaulio, tačiau nepraėjus nei 24 valandoms nuo „Ferrari F40“ pristatymo, italų gamintojas sulaukė net 900 užsakymų.
Į gatves išleidus garsųjį „Ferrari F40“, aukštai iškeltas „Ferrari“ deglas pradėjo gesti. Pavyzdžiui, „Ferrari 348“ buvo ypatingai gležnas, prastai valdomas ir tikrai savo kainos nepateisinantis automobilis. Netrukus bendrovę pradėjo palikinėti itin svarbūs inžinieriai, nes Enzo Ferrari nesugebėdavo priimti atsakingų sprendimų. Tą patį padarė ir Nicola Materazzi, su kuriuo netrukus susisiekė Romano Artioli – realus Skrudžas Makdakas, kuris siekė iš pelenų prikelti legendinį prancūzų gamintoją – „Bugatti“. Ambicingus tikslus išsikėlęs verslininkas įkalbino prisijungti Nicola, kuris kartu su Marcello Gandini ir Paolo Stanzani turėjo sukurti įspūdingiausią naujos kartos „Bugatti“. Būtent tokį jie ir padarė, nes „Bugatti EB110“ buvo įspūdingas inžinerinis šedevras, kurį užgožė ekonomikos krizė.
Ir tai buvo ilgai laukta pabaiga. „Bugatti“ nutraukus veiklą, vėliau aktyvią inžinerinę veiklą nutraukė ir pats Nicola. Žinoma, retkarčiais jis ištiesdavo pagalbos ranką to paprašiusiems, tačiau poilsio ir ramybės ištroškęs inžinierius nusprendė išeiti užsitarnauto poilsio. Dabar jis ramiai gyvena pietvakarių Italijoje ir džiaugiasi gyvenimu.
