Daugelis didžiausių šio pasaulio protų sugebėjo vienu metu būti muzikantai ir matematikai, dvasininkai ir rašytojai, tapytojai ir aktoriai, politikai ir sportininkai. Tačiau buvo ir tokių, kurie, be įprastinių savo užsiėmimų, dar mėgdavo išradinėti. Tais išradimais mes, tarp kitko, naudojamės ir šiandieną – kiekvieną dieną! – nė nenutuokdami, kam turėtume dėkoti.
Izaokas Niutonas
Visiems žinomas kaip didis fizikas, gravitacijos, termodinamikos ir kosminės mechanikos dėsnių atradėjas dar buvo ir didžiulis gyvūnų mylėtojas. Todėl mažai kas žino, jog būtent Izaokas Niutonas greičiausiai išrado pirmąsias landas duryse katėms.
Manoma, jog tai nutiko mokslininkui užsiėmus fizinių šviesos savybių tyrinėjimais: seras Niutonas kiauras dienas leisdavo prie savo formulių, o jo numylėtinė katė vis verždavosi į kambarį norėdama nors kiek pabūti su šeimininku. Laikyti atvirų durų Niutonas negalėjo – papildomas šviesos šaltinis būtų iškreipęs eksperimentų rezultatus. Tačiau savo katę jis mylėjo dar labiau, todėl durų apačioje išpjovė angą ir uždengė ją tamsaus tankaus audinio skiaute. Ūsuotoji gavo galimybę lankyti šeimininką kada panorėjusi, o šis – dirbti netrukdomas ir malonioje draugijoje.
Ką bendro turi Markas Tvenas (Samuelis Langhornas Klemensas pagal dokumentus) ir mūsų laikų jaunos mamytės bei namų šeimininkės? Jis labai mėgo skaityti aukštuomenės kroniką. Bent jau tam tikra prasme.
Garsusis rašytojas turėjo ištisus albumus iškarpų iš laikraščių, rašiusių apie jį ir jo keliones, kurias papildydavo dar savo ranka rašytais komentarais, pastabomis bei fotografijomis. Taip dar XIX a. viduryje Tvenas pastebėjo, kad paprasti klijai, kuriais jis tvirtindavo laikraščio popierių prie albumo lapų, turi aibę trūkumų: tepa rankas, terlioja popierių, nuteka ant stalo ir panašiai. Rašytojui šovė į galvą sumanymas padaryti kiekviename albumo lape siaurą lipnią juostelę, kad prie jos ne tik būtų galima lengvai priklijuoti iškarpą, bet ir nuplėšti, pakeisti kita.
1872 metais Markas Tvenas gavo patentą savo „lipniajam“ albumui. Tai buvo vienintelis išradimas, davęs rašytojui piniginę naudą, nors turėtume būti Tvenui dėkingi už dar vieną labai naudingą daiktą: dar būdamas jaunas žurnalistas, jis sugalvojo pirmąjį pasaulyje bloknotą nuplėšiamais lapais.
Hedė Lamar
XX a. pradžioje ši pribloškiamos išvaizdos austrų kilmės aktorė buvo vadinama gražiausia pasaulio moterimi. Tačiau iš tikrųjų Hedė Lamar (tikrasis vardas Hedviga Eva Marija Kisler) turėjo būti pripažinta kaip mokslininkė.
Pirmasis artistės vyras – austras ginklų gamintojas Fridrichas Mandlas – nepaprastai pavydėjo žmonos ir visais įmanomais būdais kaišiojo pagalius į jos karjeros kine ratus. Be to, vertė dalyvauti visuose savo įmonės susirinkimuose bei konferencijose, skirtose karinei technikai.
Tačiau Hedė buvo labai protinga moteris ir su nesuvaidintu susidomėjimu klausydavosi visko, apie ką kalbėdavo jos vyrui dirbantys inžinieriai.
Deja, aktorės ir pramonininko santuoka baigėsi skyrybomis, ir 1942 metų rugpjūtį Hedė Lamar su savo draugu, kompozitoriumi Džordžu Anteilu, gavo unikalios radijo dažnių, skirtų torpedoms valdyti, sistemos, padedančios apgauti lokatorius, patentą. Prietaisas buvo sukurtas kaip paprasčiausio mechaninio pianino analogas: sistema naudojo 88 radijo dažnių rinkinį – tiek pat, kiek fortepijonas turi klavišų. Kolegos išradėjai padovanojo savo patentą, kuris iš esmės davė pradžią mūsų dienų bevielėms komunikacijoms, JAV vyriausybei. Tačiau nepaisant išradimo aktualumo ir karo meto kariuomenės vadovybė skeptiškai priėmė muzikanto ir aktorės projektą ir nukišo jį į stalčių. Idėja buvo realizuota tik 1962 metais.
Napoleonas III
1950 metais pasaulį buvo apėmusi sviesto fobija. To priežastis buvo svieste esantys sotieji riebalai, kurie, manyta, gali sukelti širdies ligas. Taigi visi masiškai puolė valgyti margariną. Mes kasdien jį valgome iki šiol, bet retas žinome, jog dėkoti už tai turime ne kam kitam, o Napoleonui III.
Prancūzijos imperatorius, rūpindamasis savo armijos kovine dvasia, tvirtai tikėjo, kad kiekvienas karys pirmiausia privalo būti sveikas ir sotus. O sviestas, privalomas produktas armijos meniu, deja, labai greitai sugesdavo. Taigi Napoleonas III pasiūlė specialų prizą žmogui, rasiančiam idealiausią pakaitalą sviestui.
Galiausiai 1869 metais chemikas vardu Ipolitas Mežė-Murjė sukūrė margariną – sumaišė jį iš galvijų taukų, vandens ir pieno riebalų. Aišku, imperatorius neišrado šio produkto pats, tačiau jo indėlis į margarino atsiradimą neginčytinas.
Margaret Tečer
Ledus mėgsta visi. Žmonija jais mėgaujasi nuo Marko Polo laikų, ir vis tiek mums šio gardėsio negana: ledų receptus stengiamasi nuolat tobulinti, plėsti skonių ir aromatų asortimentą.
Naujas ledų rūšis, o kartu ir jų gamybos technologijas išradinėja tūkstančiai specialistų visame pasaulyje, tačiau šioje srityje sugebėjo pasižymėti ir britų politikos Geležinė ledi, pirmoji ir kol kas vienintelė Didžiosios Britanijos ministrų kabineto vadovė moteris Margaret Tečer.
Prieš įžengdama į didžiosios politikos areną būsimoji premjerė sėkmingai baigė Oksfordo universiteto Chemijos fakultetą. Ir kurį laiką netgi dirbo pagal specialybę: priklausė grupei tyrinėtojų, kompanijos „J. Lyons and Co“ užsakymu kūrusių naujas ledų rūšis. Būtent šie mokslininkai išrado dabar tokius populiarius minkštuosius ledus – po ilgų bandymų ir ragavimų (tikrąja šio žodžio prasme!) jiems pasisekė rasti idealų oro ir pieno mišinio santykį.
Čarlzas, Velso princas
Balandį sukako dveji metai, kai visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo Didžiosios Britanijos princo Viljamo ir jo išrinktosios Keitės Midlton tuoktuvių ceremoniją. Tądien be dėmesio neliko ir vienas automobilis – 1969-ųjų „Aston Martin“ kabrioletas, kuriuo princas paskui išsivežė savo jaunąją žmoną ir naująją Kembridžo hercogienę.
Visame pasaulyje egzistuoja tik 38 tokios mašinos – „Aston Martin DB6 Volante MKII“. Iš pradžių automobilis priklausė princo Viljamo tėvui Velso princui Čarlzui, gavusiam jį dovanų 21-ojo gimtadienio proga iš savo motinos, Jos Didenybės karalienės Elžbietos II.
Šis dailus mėlynas „Aston Martin“ turi įdomią istoriją. Princas Čarlzas garsėja kaip aistringas kovotojas už ekologiją, bet kartu ir didelis brangių, visai neekonomiškai degalus naudojančių automobilių mylėtojas. Taigi Jungtinės Karalystės sosto įpėdinis iššvaistė labai daug laiko ir dar daugiau pinigų ieškodamas kompromiso tarp savo principų ir pomėgių. Rezultatu tapo prabangi mašina, naudojanti ne benziną, o alkoholį – tai yra bioetanolį. Pačius ekologiškiausius degalus.
Suprantama, princui Čarlzui neteko pačiam darbuotis atsuktuvu ir veržliarakčiu, tačiau idėja buvo būtent jo. Juolab kad būsimasis monarchas tuo neapsiribojo ir ilgainiui perkonstravo visus savo automobilius – dabar princo „Jaguar“, „Audi“ ir „Range Rover“ irgi varomi bioetanoliu.
P. S.
Ne visi Amerikos prezidentai buvo tik politikai. Vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjų didis diplomatas Bendžaminas Franklinas buvo labai produktyvus išradėjas. Be to, domėjosi medicina.
Be tokių garsių ir nepaprastai naudingų prezidento Franklino išradimų, kaip elektros kondensatorius ir bifokaliniai lęšiai, dar buvo ir lankstus kateteris šlapimui. Iš principo toks medicininis įrankis buvo žinomas bei naudojamas dar 1000 m. pr. Kr., tačiau jį sudarė standūs metaliniai vamzdeliai, taigi pacientams labai skaudėdavo. Būtent sumažinti skausmą ir buvo pagrindinis Bendžamino Franklino išradimo tikslas, mat mylimas tuomet dar būsimo prezidento brolis Džonas sirgo lėtine šlapimo pūslės liga, kentė dėl inkstų akmenligės. Todėl 1752 metais Bendžaminas savomis rankomis sukonstravo jam kateterį iš lengvo lankstaus sidabrinio vamzdelio, aptraukto galvijų žarna.
Kitas garsus JAV prezidentas Abraomas Linkolnas taip pat pasižymėjo kaip išradėjas.
Kartą 1849-aisiais jis keliavo garlaiviu. Nelaimei, laivas užplaukė ant povandeninių uolų ir ėmė skęsti. Bet, laimė, įgula ir keleiviai sugebėjo jį išgelbėti panaudoję tuščias statines. Šis įvykis įkvėpė Linkolną sukurti garlaivio modelį, kurio korpusas turėtų pripučiamą guminį „sijoną“, apsaugantį nuo panašių susidūrimų. Tiesa, anais laikais šis pažangus projektas taip ir liko neįgyvendintas – tik popieriuje. Laivai su povandeniniais „sparnais“ pasirodė tik po gerų penkių dešimt-mečių, o po šimto metų – vandens transportas ant oro pagalvių. Tačiau visų jų konstrukcija panaši į „Linkolno garlaivio“.
