Tą dieną prisimenu lyg ji būtų buvusi vakar. Ji paliko neišdildomą žymę mano atmintyje ir ten išliks amžinai.
Nenorėjau eiti į tą klubą. Tą vakarą norėjau tik ramybės. Tačiau nesugalvojau kaip galėčiau atsisakyti ir štai aš jau ten. Tranki muzika, cigarečių tvaikas, šokiai… Net tai nesugebėjo manęs prablaškyti. Apsisukau ir patraukiau išėjimo link. Man trūko oro, garsas buvo per didelis, žmonės erzino. Norėjau pabūti vienas. Tada prie baro pamačiau sėdinčią merginą balta suknele. Aplinkiniai varstė ją keistais žvilgsniais. Pamačiau, kaip dreba jos pečiai.
Nespėjau susigaudyti, kai prisėdau šalia jos. Pažvelgiau į veidą, tačiau jį visą dengė užkritę plaukai. Jos plaukai… Niekada nesu matęs tokių plaukų anksčiau. Ilgi, kaštoniniai, žvilgantys. Jie lyg lengvutė skarelė dailiai gulėjo ant jos drebančių pečių. Pamaniau, kad ji verkia. Buvau teisus.
Netrukus ji lėtai pakėlė galvą ir pasisuko į mano pusę. Į mane įsmigo gilus melsvų akių žvilgsnis. Tai truko vos mažytę akimirką ir ji nusuko akis. Tačiau į mano atmintį iškart įsirėžė jos akys, jos lūpos, jos ašaros, lėtai tekančios švelniai rausvais skruostais. Nesumečiau ką pasakyti. Kaip ją nuraminti… Ir dabar nežinau ar teisingai pasielgiau, tačiau pajutau kaip iš mano lūpų veržte išsiveržė žodžiai :
- Ko tu verki? Kas atsitiko?
Valandėlę ji, lyg negirdėjusi mano klausimo, sėdėjo užsimerkusi, ašaros ritosi jos skruostais. Staiga ji puolė man ant kaklo ir giliai pravirko. Pasimečiau. Nežinojau ką daryti. Apkabinau jos pečius ir leidau išsiverkti.
- Gal aš galiu kuo padėti? – vėl išgirdau savo žodžius.
Ji vėl pažiūrėjo į mane tuo savo nuostabiai mėlynu akių žvilgsniu. Mane išmušė karštis ir šaltis. Būčiau galėjęs taip sėdėti ir žiūrėti į tas akis. Amžinai…Tada ji prabilo.
- Man jau niekas nebegali padėti…
- Nekalbėk taip. Papasakok kas atsitiko. Kuo tu vardu?
Ji vienu staigiu judesiu nusisuko nuo manęs. Jau pamaniau ją įžeidęs, žiojausi atsiprašyti. Tada ji prabilo :
- Erika. Mano vardas Erika.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami. Tada aš pasakiau:
- Aš Tadas… - ir iškart susigėdau. Juk jai tikriausiai ne naujos pažintys galvoj.
Mano nuostabai, jos lūpomis perbėgo šypsnys. Tai net nebuvo šypsena. Ir truko vos akimirką. Net pamaniau, jog man pasivaideno.
- Ar žinai istorija apie gulbes? – paklausė ji ir pamačiau – šypsnys tikrai buvo.
Pakračiau galvą.
- Kadaise buvo didelis ežeras. Jame įsikūrė dvi gulbės. Geri žmonės jas maitino ir globojo. Kol vieną dieną kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Sako, gulbė nesitraukė nė per žingsnį nuo tos vietos kur jis mirė. Dieną naktį ten stovėjo ir verkė. Ar matei gulbės ašaras? Ne? Tada nesuprasi…jos lyg perlai, byrėjo iš jos akių. O po kelių dienų ji išskleidė sparnus, pakilo į dangų, padarė mirties kilpą ir suglaudusi sparnus krito žemyn. Tie kas matė šį vaizdą jo nepamirš. Jie negalėjo sulaikyti ašarų…Ar manai tai ir yra tikroji meilė?
- Aš nežinau… - sušnabždėjau.
Ji sunkiai atsiduso.
- Kai pirmą kartą jį pamačiau, nežinojau kaip jis pakeis mano gyvenimą. Tada man buvo vos penkiolika. Jis buvo naujokas klasėje, Viktoras. Dažnai sugaudavau jo žvilgsnį, bet jis niekada jo nenusukdavo. Vieną dieną jis pakvietė mane pasivaikščioti. Spyriojausi…bet jis mokėjo įkalbėti. Sutikau. Nuo to laiko prasidėjo mūsų draugystė. Kartu eidavome į mokyklą, kartu grįždavome iš jos. Jis visada mane palydėdavo namo. Jis buvo geras, paprastas draugas, nuostabus žmogus. Vėliau susitarėm kartu į institutą, jei ne… Na, viskas iš eilės.
- Pati nepamačiau, kaip pradėjau jausti Viktorui daugiau nei draugiškumą, pavydėdavau be reikalo. O jis… jis pasiūlė kartu sutikti Naujuosius Metus. Kaip tik tą nuostabų Naujųjų metų vakarą jis man ir papasakojo istoriją apie gulbes, prisipažino mylįs ir man tada atrodė, kad geriau jau būti nebegali.
- Mums viskas bus kitaip, Viktorai. Kitaip negu gulbėms. Ir mirtis mūsų neišskirs, - tai sakydama prisiglaudžiau prie jo širdies ir man buvo taip gera... Jaučiausi tokia laiminga... Atrodė tai tęsis amžinai.
Po Naujųjų mūsų draugystė dar sustiprėjo. Tada viskas ir nutiko. Vieną rytą mokykloje Viktoras nepasirodė. Nejuokais susirūpinau – dar nebuvo tokio karto, kad jis man nepasakęs neateitų į mokyklą. Mano galvoje kilo baisios mintys, tą dieną niekaip negalėjau susikaupti, vis raminau save.
Vos pamokoms pasibaigus neatsigręždama nuskubėjau pas Viktorą į namus. Atidarė jo motina. Kaip ji atrodė! Pabalusi, išvargusi, lyg visą naktį bluosto nebūtų sudėjusi, akys užtinusios nuo ašarų... Pamačiusi mane, ji visai pratrūko. Puolė man ant kaklo, verkė ir nuolat šnabždėjo:
- Ak, Erika, Erika…
- Kas atsitiko?! Kas nors Viktorui?!
Ji paleido mane, nusuko akis ir tylutėliai pasakė:
- Viktoras…Mano sūnus ligoninėje.
- Ką?!! Kas jam?! Kaip jis?!
- Penkios durtinės žaizdos. Jį rado gatvėje, gulėjo be sąmonės.
Man buvo šokas. Rankos bejėgiškai nusviro. Pradėjau šaukti „Ne! Negali to būti! Netiesa!“, jo motina nesistengė manęs nuraminti. Pati jautėsi taip pat. Nežinau kaip parsiradau namo, nepamenu nieko po tos akimirkos kai man pasakė šią baisią žinią. Pamenu tik, kad plojausi ant lovos ir ašaros upėmis tekėjo. Staiga į mano duris pabeldė. Atėjo Viktoro mama. Silpnu, iškamuotu balsu tarė:
- Jam blogai. Labai blogai. Jis nori tave pamatyti.
Nepamenu, kaip įpuoliau į palatą. Pamačiau jį gulintį, tokį bejėgį, mane pamačius jo lūpomis perbėgo šypsena.
- Erika, mieloji mano, Erika..., - negalėjau sulaikyti ašarų, - neverk. Nereikia. Taip jau atsitiko. Per paskutines savo gyvenimo minutes noriu būti su tavimi. Mirtis dabar nebesvarbi, aš jos nebijau. Svarbu, kad esi šalia ir aš mirsiu laimingas.
- Ne! Nekalbėk taip! Tu gyvensi! Aš myliu tave, myliu..., - kartojau ir kartojau, o jis tyliai bučiavo mano delnus.
Sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesė ranką ir padavė man lapelį.
- Nespėsiu visko tau pasakyti. Tai paskutinis mano laiškas.
Man pritrūko oro. Vis šaukiau, kad viskas bus gerai, raminau jį, nors pati rami nesijaučiau. O jis tyliai, vos girdimai pasakė:
- Erika..mieloji mano... Pabučiuok mane paskutinį kartą…
Aš, springdama ašaromis, pasilenkiau prie jo ir pabučiavau. Jis prarado sąmonę. Seselė mane išvedė iš palatos, man vis šaukiant Viktoro vardą, bet jis to jau nebegirdėjo… Jis merdėjo… Merdėjo su šypsena veide...
Jį laidojo po 3 dienų nuo jo mirties. Įėjus į laidojimo salę mano akys iškart nukrypo į karstą. Bijojau prieti arčiau, bijojau pamatyti jame Viktorą. Sustojau tarpdury ir pažvelgiau į jo motiną. Vos ją bepažinau, ji atrodė kaip išprotėjusi. Jos akys buvo įsmeigtos į Viktorą, lyg bijodamos pamiršti jo veido bruožus. Aplink daugiau niekas jai neegzistavo, jis buvo jos vienintelis sūnus ir staiga... taip netikėtai jo nebėra.
Žengiau žingsnį į priekį ir ji pamatė mane. Jos, kadaise buvusios tokios išraiškingos akys, įsmigo į mane. Baisu buvo į ją žiūrėti. Atėjęs Viktoro tėtis švelniai apkabino jos pečius, kažką sukuždėjo ir nusivedė ją į koridorių. Nedrąsiai priėjau prie karsto. Prie jo ir išstovėjau visą dieną. Neverkiau. Ašarų nebebuvo. Tik žiūrėjau į jį, į jo užmerktas akis, lengvai besišypsančias lūpas, atrodė, kad jis paprasčiausiai miega. Miega ir sapnuoja kažką gražaus. Tuoj turėtų atsikelti, pamatyti mane, nusišypsoti ir pasakyti:
- Sveika, Erika...
Karstą išnešė. Tada jau niekas nebegalėjo sulaikyti ašarų. Už ką? Už ką? Jis buvo toks nuostabus žmogus... su visais sutarė, niekam blogo nelinkėjo... Už ką?
Šioje vietoje ji nutilo, užsidengė rankomis veidą ir graudžiai pravirko. Tada, man nespėjus nieko pasakyti, išbėgo į gatvę. Tiesiai po mašinos ratais...
Brigita
Atsiųsk ir savo meilės istoriją bei laimėk „New Yorker“ 500 Lt čekį!
