Lietuva tuštėja ne tik dėl lietuvių emigracijos, bet ir dėl savižudybių. Ši „bacila“ sugraužia ir nuo gyvenimo sunkumų pavargusį brandaus amžiaus žmogų, ir gyvenimo nagų aštrumą dar tik pajutusį vaiką, paauglį. Žudosi ir bedarbis, ir rimtą postą turintis žmogus, ir skurdžius, ir verslininkas. Psichologai ir psichiatrai tegali rankomis skėsčioti – jų patarimai, skelbiami įvairiuose spaudos puslapiuose, internete, TV laidose, niekaip nestabdo savižudybių epidemijos. O pastarųjų dienų ir savaičių faktai rodo, kad savižudybių tik daugėja.
17-metė gimdyvė
Bene labiausiai šiurpina jaunų žmonių savižudybės. Po jų karštligiškai ieškoma ir kaltųjų, ir priežasčių, tik būna jau vėlu.
Ankstyvas ir netikėtas nėštumas, kūdikio gimimas. Atrodo, šis – moterystės ir motinystės – faktas pražudė 17-metę Panevėžio rajono gyventoją Veroniką (vardas pakeistas). Kodėl dešimtokė bijojo būti mama, dabar galima tik spėlioti. Galima ir manyti, kad jauną gimdyvę staiga užklupo pogimdyvinė depresija. Ji išties kankina ir žudo moterį.
O baimių Veronikai galėjo būti daug: gėda prieš bendramokslius ir mokytojus, baisu, kad su kūdikiu bus sunku išgyventi dėl skurdo, nes namie – nuolat girtaujanti motina, nuoskauda dėl taip pat labai jauno kūdikio tėvo, kuris prieš kelis mėnesius atšalo ir nutolo, neviltis – jokių ateities perspektyvų, nes nėra artimų žmonių, galinčių padėti, galų gale – išgąstis, kad vaikelis staiga gimė namie ir galbūt, nemokšiškai priimtas, buvo pražudytas, todėl gresia bausmė už tai.
Kad nėštumas paauglei buvo tikrai didžiulė problema, išduoda atkaklus to neigimas. Veronika neigė, kad laukiasi kūdikio, kai apie tai užsimindavo bendramokslės, o pastabias mokytojas, socialinę pedagogę, Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojas ji netgi šiurkščiai atstumdavo, patardama negaišti laiko, vadindama šmeižikėmis, rodydama nėštumą neigiantį testą, žadėdama pasidaryti galą, jeigu bus esą persekiojama. Net tada, kai nebebuvo galima nuslėpti sparčiai didėjančio pilvo, Veronika vis tiek atkakliai tai neigė.
Apie gimsiantį anūką daug kam neigė ir Veronikos motina. Bet moteris tai tikrai žinojo. Ji artimai kaimynei buvo užsiminusi, jog tuoj taps močiute. Bet kaip apie tą būsimą anūką moteris kalbėdavosi su nėščia dukra Veronika ir ar apskritai kalbėdavosi, dabar žino tik ji pati.
Užaugo be šilumos
Veronika užaugo su broliu ir seserimi. Šie, jau pilnamečiai, pastaruoju metu kasdien namie nebūdavo: sesuo išvykusi mokytis, o brolis dirba. Abu kabinasi į gyvenimą, nors gero pavyzdžio namie jie niekada nematė.
Trijulės tėvai – alkoholio vergai. Tėvas prieš keletą metų žuvo per nelaimingą atsitikimą. Po šios tragedijos našlė nė kiek nepakeitė savo gyvenimo būdo. Vaikai jai rūpėjo mažiausiai – moteris seniai įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, ne kartą bausta už vaikų nepriežiūrą. Šie augo daugiau jausdami supratingų kaimynų dėmesį ir paramą, o ne savo gimdytojos.
Panašu, kad nerūpėjo moteriškei ir jaunėlės Veronikos nėštumas. Motina nepasirūpino, kad nėščia dukra apsilankytų pas gydytoją, o kai lemtingąją naktį paauglė savo kambario lovoje pagimdė dukrelę ir žirklėmis nusikirpo jos ir naujagimės organizmus jungusią bambagyslę, Veronikos mama to nei girdėjo, nei jautė. Bent taip po įvykio moteris tikino pareigūnus.
Maža to, motina liudijo rytą pamačiusi, kad Veronikos kambaryje nėra, o jos lovos patalynė – kruvina, šalia – kruvinos žirklės, tačiau nesuskubo ieškoti pradingusios jaunos gimdyvės. Tik po gerų 12 valandų, kai namo parvažiavo ir Veronikos pasigedo jos sesuo, pašiurpusi dėl kraujo sesės lovoje, motina nutarė pranešti į policiją. Bet faktą apie nėštumą moteris vis tiek „didvyriškai“ nutylėjo, tad mintis apie galimą savižudybę pareigūnams atėjo ne taip staiga.
Tiesa, per ikiteisminį tyrimą gali paaiškėti ir naujų aplinkybių – pavyzdžiui, kad Veronikai kas nors padėjo ir gimdyti, ir nukirpti virkštelę, bet kvalifikuotos pagalbos nesuteikė (tyčia ar netyčia).
Šių laikų paskenduolė
Tą patį vakarą po pranešimo policininkai negalėjo ilgai ieškoti dingusios Veronikos, nes greitai sutemo. Kitos dienos rytą pareigūnus vedė tarnybinis šuo. Jis nuo Veronikos namų ėjo aiškiais kraujo dėmių, viena nuo kitos nutolusių per žingsnį, pėdsakais. Šuo ant tilto per Nevėžį sustojo – čia merginos pėdsakai dingo.
Šis tiltas – miestelio pakraštyje, maždaug už kilometro nuo Veronikos namų. Vadinasi, naktį arba paryčiais mergina, namie ką tik pagimdžiusi, todėl tebeplūstanti krauju, nešina niekuo neaprengta savo naujagime dukrele, pėdino upės link su vienintele mintimi – į amžiną nebūtį. Paauglė nepasigailėjo ir kūdikio.
Manoma, kad pagalbininkės tamsos gaubiama Veronika, laikydama dukrelę ant rankų, nušoko nuo tilto į šaltą upės vandenį. Bent taip teigia įvykį tiriantys policininkai, nes paskendusią merginą narai aptiko upėje, maždaug per 2 metrus nuo kranto, o nuogutėlį naujagimės kūnelį – per pusmetrį nuo kranto. Vandens gylis toje vietoje – apie pusantro metro. Smurto žymių ant skenduolių kūnų tyrėjai neaptiko.
Žinia apie surastas skenduoles netrukus aplėkė visą miestelį – pasiekė ir pamokose tuo metu tebesėdėjusius Veronikos bendramokslius. Mokyklos bendruomenė liko sukrėsta. Buvo sunku patikėti, kad prieš kelias dienas pamokose dar buvusi tyli ir kukli Veronika – jau tik liūdnas prisiminimas. Tuomet apie mokyklą prastokai lankydavusią ir prastokai besimokydavusią Veroniką visų sužinota daugiau – kad ji laukėsi, kad tai atkakliai slėpė, kad išgyveno dėl savo mylimo vaikino, kuris jau kelis mėnesius jos namuose nebesirodė... Merginos šeima žinoma ir policijos pareigūnams ir socialiniams darbuotojams. Motina mėgėja išgerti, buvo bausta už vaikų nepriežiūrą.
15-metės palikta mįslė
Kokias Veronikos ir jos naujagimės dukrelės mirties aplinkybes bei priežastis benustatytų pareigūnai, visų mįslių jie neįmins. Taip dažniausiai ir būna tiriant savižudybes, nes savižudžio juk jau nieko nebepaklausi.
Panašiai bus ir dėl Jonavos rajono 15-metės gyventojos Lauros (vardas pakeistas), kuri iš gyvenimo savo noru pasitraukė tą pačią dieną, kai Panevėžio rajone iš namų pradingo Veronika.
Laura – daugiavaikės, bet gana tvarkingos, tik, kaip įvertino Jonavos VTAT darbuotojai, socialinių įgūdžių stokojančios motinos dukra. Anksčiau šeima gyveno Kaune, o 2007-aisiais atsikraustė į miestelį Jonavos rajone. Šeimos galva šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, todėl jau ne pirmi metai visi rūpesčiai gulė ant daugiavaikės moters pečių.
Laura – pagal amžių vidurinioji tarp kitų šeimos vaikų. Dvi mergytės dar net nelanko mokyklos. Būtent jos ir mama, kai popietę parėjo iš seniūnijos, tapo kraupaus įvykio liudininkėmis – rado namie nusižudžiusią Laurą. Jokio priešmirtinio laiškelio paauglė nepalikusi, todėl motina pareigūnams sakė negalinti suprasti, kas pastūmėjo dukrą į kilpą. Gedinti moteris tvirtino, kad rytą į mokyklą išeidama Laura buvo geros nuotaikos, apie kokias nors problemas neužsiminė. Panašiai kalbėjo ir su Laura tądien mokykloje bendravę moksleiviai, mokytojai. Jie nepastebėjo, kad paauglė būtų buvusi prislėgta.
Įvykį tiriantys Jonavos policijos pareigūnai buvo nelinkę skubiai skelbti tyrimo detales, bet neslėpė spėjantys, kad merginos mirtis gali būti susijusi su nelaimingos meilės reikalais.
Išėjo du seniūnai
Turbūt tik mistiką galima linksniuoti kalbant apie liūdną sutapimą – dviejų minėtų paauglių savižudybes bene tą pačią dieną, kaip ne mažiau mistiškai atrodo ir dviejų valdžios atstovų – seniūnų – savižudybės. Abu – iš skirtingų kraštų, nepažįstami, niekuo nesiejami, o jų apsisprendimą pasitraukti iš gyvenimo skiria vos savaitė.
Pirmasis ranką prieš save kovo viduryje pakėlė Balbieriškio seniūnijos (Prienų r.) seniūnas Arūnas Tomkevičius (45 m.). Jį, su šokių kolektyvu „Ringis“ tą rytą kažkodėl neišvykusį į festivalį Trakuose, bute nusišovusį aptiko sugyventinė. Su šia 12 metų už jį jaunesne moterimi A. Tomkevičius gyveno po skyrybų su žmona.
Vyras nusišovęs teisėtai laikytu medžiokliniu šautuvu. Oficialaus atsakymo, kodėl teigiamai vertintas seniūnas, šias pareigas ėjęs apie pusantrų metų, nebenorėjo gyventi, kol kas nėra. Vyras neseniai buvo atšventęs savo jubiliejinį gimtadienį, darbe niekas nebuvo pastebėjęs, kad seniūnas gali turėti kokių nors rimtų rūpesčių, o su gyvenimo drauge jiedu atrodydavę laiminga ir graži pora. Todėl seniūno mirtis – mįslė.
Kiek mažiau neatsakytų klausimų likę dėl Lekėčių seniūnijos (Šakių sav.) seniūno Valdo Tado Laukaičio (52 m.) savižudybės. Šis vyras rytą namiškių aptiktas pasikoręs ūkiniame pastate prie namų.
Neslepiama, kad penkerius metus seniūnijai vadovavęs V. T. Laukaitis pastaruoju metu turėjo problemų dėl alkoholio. Mirties išvakarėse jis netoli savo namų įkliuvo policijos pareigūnams, kai neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis) darbo metu, per pietų pertrauką, vairavo tarnybinį automobilį. Už šį kelių eismo taisyklių pažeidimą trijų vaikų tėvui grėsė 2000 litų bauda ir draudimas vairuoti. Taip pat grėsė netekti seniūno darbo. Todėl viena iš savižudybės priežasčių ir gali būti tokia gėdinga situacija. Tik faktai:
Statistikos duomenimis, kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių – nuo savižudybės neapsaugo nei išsilavinimas, nei užimamos pareigos, nei pelnyti titulai, turtai.
Prieš mėnesį savo namuose aptiktas nusižudęs Klaipėdos mėsinės vienas vadovų Nerijus Kuzma (48 m.); išvakarėse šioje įmonėje lankėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai, buvo atlikta krata – įtariama, kad įmonėje klastoti dokumentai, neskaidriai mokėti atlyginimai.
Prieš pusantro mėnesio Šiauliuose, savo namuose, iš gyvenimo pasitraukė įmonės „Lomadis“ savininkas Zenonas Jocius (50 m.); spėjama, kad taip pasielgti verslininką pastūmėjo finansinės problemos, skolos.
Balandžio pradžioje savo namuose rastas nusišovęs Kėdainių savivaldybės tarybos narys Viktoras Gaižauskas (65 m.); mirties aplinkybes kol kas gaubia paslaptis.
KOMENTARAI
Vilma VĖLYVIENĖ, psichologė (Marijampolė):
Žmogui, kuris atsiduria probleminėje situacijoje, ji atrodo beviltiška. Iš šono ji taip neatrodo. Žmonės labai nevienodai geba atlaikyti stresines situacijas. Tai priklauso nuo vidinio „aš“ stiprumo, psichologinių gynybų brandumo. Suicidinio elgesio statistika teigia, jog Lietuva iki šiol išlieka pirmaujančiųjų gretose, nors visose šalyse yra sunkių laikmečių, visur žmonės išgyvena ir streso, ir nesėkmių. Teigiama, jog tai susiję su mūsų paviršutiniu tikėjimu, su menkais bendruomeniniais ryšiais. Akivaizdu, jog socialiniai dalykai yra ne paskutinėje vietoje. Ar galima pamatyti būsimo suicidinio elgesio apraiškas? Mitas yra tai, jog tas, kas nori nusižudyti, apie tai neužsimena. Užsimena, ir artimiesiems būna matomas pasikeitęs elgesys, bet tai dažnai pamatome jau tik atgaline data – jog buvo ir tas, ir kitas ženklas (pasikartojantys pamąstymai mirties tema, išsprūdusios frazės: „kai aš numirsiu“, „kai manęs neliks“...), bet jų neperskaitėme. Manau, mūsų kasdienybėje per mažai skiriama dėmesio plačiai papasakoti ar aprašyti tuos žmones, kurie savo sunkumus įveikė kitaip.
Paulius SKRUIBIS, psichologas (Vilnius):
Nors po savižudybės daugelis linkę ieškoti priežasties, dėl kurios taip įvyko, tačiau vienos priežasties, dėl kurios žudomasi, dažniausiai nėra. Paprastai yra daug žmogų slegiančių priežasčių -jų sudėtingas ir kartais lemiantis derinys, visa „puokštė“. Žmogus jaučiasi blogai – tampa dvasinio skausmo įkaitu. Jam sunku – kaip griūvančiai namo sienai, iš kurios vidurio vis išardoma po plytą. Tada žmogus turi vieną tikslą – kaip „išjungti“ tą skausmą? Vieni griebiasi vaistų, kiti – alkoholio, treti – ir to, ir to. Jeigu dvasinis skausmas „neišjungiamas“, žmogus ryžtasi nebegyventi. Tokiam žmogui, jeigu yra kam su juo bendrauti, galima padėti – užtenka būti šalia, išklausyti, nuoširdžiai elgtis. Tada dvasinis skausmas sumažėja – juo tarsi nusikratoma, pasidalijama. Dažniausiai tas laiko tarpas, kai žmogus linksta į savižudybę, galvoja apie tai, nėra labai ilgas, todėl labai svarbu, kad tuo momentu žmogus nebūtų vienas – tada jį galima išgelbėti. Darbo patirtis rodo, kad didžioji dauguma nuo savižudybės atkalbėtų, išgelbėtų žmonių po to labai džiaugiasi. Vadinasi, mirti jie norėjo tik tam tikrą momentą.
SPECIALISTŲ PATARIMAI
Jeigu pažįstamas žmogus užsimena apie savižudybę, nebijok atvirai apie tai su juo pasikalbėti: * kalbėdamas nevenk žodžio „savižudybė“; * leisk žmogui išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais; * nepatarinėk, kaip elgtis – tik išklausyk, pabandyk suprasti; * nenureikšmink, nenuvertink bičiulio problemų ir nekartok, kad „viskas bus gerai“; * pabandyk atrasti, kas šį žmogų sulaiko nuo savižudybės; * jeigu žmogus kalba apie savižudybę, tai visuomet rimtai – net jeigu atrodo, kad jis tik nori pagąsdinti; * nelaikyk visko paslaptyje, pasitelk į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitiki; * paskatink žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėk jam ją surasti.
