Vienas iš gyvenimo kokybės ir šalies ekonominės gerovės lygio įvertinimo rodiklių yra vadinamasis vargo indeksas (Misery Index), gaunamas sudėjus nedarbo ir infliacijos lygio indeksų reikšmes. Jį taikyti nagrinėjant pasaulio šalių ekonomikas ir prognozuojant nedarbo ir infliacijos lygius XX a. aštuntame dešimtmetyje pasiūlė JAV ekonomistas Arthuras Okunis.
Tačiau vargo indeksas nevisiškai atspindi valstybės žmonių „neigiamą gerovę“, todėl žurnalo „Business New Europe“ redaktorius Ben Aris 2011 m. lapkričio mėnesį pasiūlė naudoti „nevilties indeksą“ (Despair Index), kuris yra šalies skurdo, nedarbo ir infliacijos lygio indeksų suma.
Iš esmės nevilties indeksas yra vargo indekso modifikacija. Kuo šis indeksas didesnis, tuo mažiau šalyje socialinio saugumo ir gerovės. Tiek vargo, tiek nevilties indeksai parodo, kiek šalies visuomenė yra nelaiminga. Ekonominių rodiklių skaičiavimo tikslas yra nustatyti, kokia ekonominė ir socialinė situacija vyrauja skirtingose pasaulio šalyse, ir palyginti šias šalis tarpusavyje, tačiau šie rodikliai ir indeksai negali iki galo atspindėti tikrosios situacijos konkrečiose šalyse.
Kalbant apie nevilties indeksą pirmiausia reikėtų paminėti skurdo lygio indikatorių, kuris, o tai ypač svarbu, įvairiose pasaulio šalyse suvokiamas skirtingai. Valstybė nustato tam tikrą pajamų lygį šeimai ar vienam asmeniui, pagal kurį skaičiuoja skurdo lygį šalyje. O patys gyventojai skurdą suvokia lygindami savo buitį su aplink esančių žmonių buitimi. Todėl tai, kas vienam yra skurdas, kitam gali reikšti gerą gyvenimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje skurdo riba 2010 m. siekė 701 litą asmeniui per mėnesį, JAV skurdo riba buvo apie 1000 JAV dolerių per mėnesį, o skurdžiausioje pasaulio šalyje Nigeryje – apie 40 JAV dolerių per mėnesį. Minimali skurdo riba pasaulyje yra nustatyta pagal Pasaulio banko standartus ir yra 1,25 JAV dolerio per dieną.
Panaši situacija yra ir su infliacija, nes jos lygis šalyje nustatomas pagal vartojimo krepšelio, t. y. būtiniausių prekių ir paslaugų kainų, svyravimus, tačiau atitinkamą išsivystymo lygį pasiekusiose šalyse vartojimo krepšeliai bei prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Taip pat ir oficialiai skelbiamas nedarbo lygis gali skirtis nuo to nedarbo lygio, kuris iš tiesų vyrauja šalyje, nes gali būti ir neregistruotų bedarbių. Dėl šių priežasčių į nevilties indekso pateikiamus rodiklius reikėtų žvelgti kritiškai, prieš tai pravartu susipažinti su nagrinėjamų šalių ekonominio gyvenimo specifika ir istorija. Skaičiuojant nevilties indeksą taip pat būtina sutarti, kuriuos informacijos šaltinius reikėtų laikyti oficialiais, nes juose pateikiami tam tikros šalies skurdo, nevilties ir infliacijos rodikliai gali skirtis ir todėl bus gaunami neteisingi rezultatai.
Nevilties indeksas didesnio susidomėjimo sulaukė tuomet, kai pagal naujausius 2011 m. lapkričio mėnesio skaičiavimus jis pirmą kartą Rusijoje buvo mažesnis nei JAV. Tai reikštų, kad žmonių gyvenimas JAV yra blogesnis nei Rusijoje ir kad JAV gyventojai yra nelaimingesni nei Rusijos gyventojai. Turbūt nedaug kas sutiktų su tokiu įvertinimu, todėl į pateikiamus nevilties indekso rezultatus siūloma žvelgti kritiškai.
2011 m. lapkričio mėn. nevilties indekso reikšmė Rusijoje buvo 25,5, o JAV – 28,1. Tai buvo džiaugsmingai sutikta Rusijos valdžios, nes pagaliau bent pagal vieną socialinio ekonominio pobūdžio rodiklį pavyko aplenkti seną konkurentę. Tiesa, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio ekonominis gyvenimas Rusijoje gerėjo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo nevilties indeksas siekė 2367, nes buvo itin didelė infliacija, taip pat nedarbas ir skurdas. Po 1997 m. nemokumo krizės Rusijos ekonomikai pamažu atsigaunant nevilties indeksas sumažėjo iki 45,3, tačiau kilus 1998 m. ekonominei krizei jis vėl išaugo iki 93, stipriai padidėjus infliacijai ir skurdo lygiui. Nuo 2000 m. Rusijos ekonomika, pamažu augdama, sugebėjo 2011 m. pabaigoje sumažinti nevilties indeksą iki 25,5. O JAV pastaraisiais metais dėl įvairių ekonominių sukrėtimų nevilties indeksas gerokai padidėjo.
2011 m. duomenimis, Lietuvos nevilties indekso reikšmė yra 24,2. Didžiausią indėlį į šį skaičių įneša nedarbo lygio procentas. Lietuvos nevilties indeksas yra mažesnis nei JAV, bet tik nedaug kas sutiktų, jog gyvenimas Rusijoje ar Lietuvoje yra geresnis nei JAV. Todėl ir kyla tokių nevilties indekso interpretacijos kuriozų.
Nagrinėjant nevilties indekso pokyčius pasaulyje pastebima tendencija, kad išsivysčiusiose šalyse šio indekso reikšmė vis labiau didėja, o besivystančiose šalyse ji mažėja ar lieka pastovi. Nevilties indekso augimui išsivysčiusiose šalyse įtakos turi didėjantis nedarbo ir infliacijos lygis, valstybės skolų ir biudžeto deficito problemos. Šios problemos pradėjo akivaizdžiai didėti išsivysčiusiose šalyse po 2008 m. finansinės krizės, o geriausi metai išsivysčiusioms šalims buvo XX a. paskutinis dešimtmetis, kai žlugus Sovietų Sąjungai atsivėrė didesnės ekonominės galimybės. Nevilties indekso reikšmės tuomet nukrito iki 20–25, tačiau šiandien beveik visose Vakarų Europos šalyse jis siekia 30 ir vis dar didėja. Be to, didelę įtaką daro ir pačios pasaulinės ekonomikos augimo lėtėjimas. Taip pat galima teigti, kad prie nevilties indekso augimo Europoje bei pasaulyje prisidės ir dabartinė euro krizė. Turbūt tai yra pagrindiniai faktoriai, kodėl besivystančios šalys turi mažesnius nevilties indeksus nei išsivysčiusios. Tačiau šis indeksas pilnai nenusako šalies gyventojų gyvenimo kokybės, jų ekonominės padėties ir „laimingumo“ lygio.
Šalių ekonominę gerovę nagrinėjantys ekonominiai rodikliai ir indeksai turi būti vertinami atsargiai, kad, pavyzdžiui, nekiltų nesusipratimų teigiant, jog gyvenimas Rusijoje ar Lietuvoje yra tikrai geresnis nei JAV, Prancūzijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse. Tačiau šiandienos pasaulyje beveik kiekviena šalis yra susieta su bendra pasaulio ekonomine sistema, todėl norint užtikrinti žmonių ir šalies ekonominę gerovę visos valstybės turi imtis bendros politikos.
Agnė Janutytė
