Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net kas šešta pora vaikų susilaukti be medikų pagalbos negali. Liūdna, tačiau tai gali nutikti bet kuriai šeimai: jums ar jūsų draugams, galbūt bendradarbiams ar giminaičiams.
Ar kam nors apie tai sakyti?
Jeigu jūs tik neseniai pradėjote tirtis dėl nevaisingumo arba jums neseniai buvo nustatyta tokia diagnozė, arba jeigu stipriai saugote savo asmeninį gyvenimą, slėpdami šį faktą nuo aplinkinių jaučiatės saugiau. Tokiu būdu jūs galite patys nuspręsti, kada pranešti apie savo nevaisingumą ir ar apskritai reikia apie tai kalbėti su kitais. Galite paklausti: „Koks skirtumas, kalbėtis ar ne?“ Vieno atsakymo nėra: tiek pasidalinimas savo išgyvenimais, tiek tylėjimas turi savo pliusų ir minusų.
Kada geriau nutylėti
Pirmiausia šiame straipsnelyje apžvelgsime tai, kokių privalumų turi sprendimas slėpti savo problemas.
Nevaisingumo diagnozė yra netikėta ir nemaloni naujiena. Jums reikia laiko, kad tai apgalvotumėte, surinktumėte informaciją, sužinotumėte daugiau iš gydytojų ir aptartumėte visa tai su savo gyvenimo draugu (drauge). Šiuo laikotarpiu jums gali atrodyti, kad geriausia yra niekam nieko šia tema neužsiminti, kol nerasite atsakymų į visus neišvengiamus klausimus, kuriuos jums aplinkiniai gali užduoti, kai pasidalinsite su jais savo naujienomis.
Galite jausti norą neigti savo diagnozę, sumišusį su viltimi, kad nevaisingumas yra laikinas ir jį bus galima pašalinti taikant pasiūlytą gydymą. Todėl jums atrodo, kad nėra prasmės artimiesiems drumsti ramybę pasakojant apie laikinus nesklandumus, iškilusius kuriant šeimą.
Priklausomai nuo diagnozės ir gydymo rekomendacijų jūs galite patirti stiprių išgyvenimų, susijusių su medicininėmis intervencijomis, nuolatiniais vizitais pas vaisingumo specialistus ir senkančiomis sąskaitomis banke. Nėra žodžių, galinčių apibūdinti jūsų patiriamą sukrėtimą, todėl iš pradžių pasirenkate tylą.
Nevaisingumo diagnozę galite suvokti kaip smūgį jūsų savivertei, todėl jums reikia sutelkti visas jėgas tam, kad galėtumėte kiekvieną dieną vėl pradėti nenuleista galva.
Jūs ir jūsų gyvenimo draugas (draugė) galite nesutarti dėl to, ar pasakoti kam nors apie jūsų situaciją ir, jeigu taip, kiek pasakoti. Kol bandote apsispręsti, jūs abu nusprendžiate geriau tylėti.
Kada tyla darosi per sunki
Visi aukščiau išvardyti punktai yra reikšmingi, bent jau kurį laiką. Tačiau ilgainiui imate suvokti, kad jūs ir jūsų gyvenimo draugas esate vieni ir emocinės paramos bei palaikymo galite kreiptis tik vienas į kitą. Tada nevaisingumas tampa vis sunkesne našta, taip pat jis gali tapti konfliktų šaltiniu. Atsiranda priežasčių, parodančių, kad tylėjimas nėra pats geriausias pasirinkimas laikui bėgant:
Gydymasis dėl nevaisingumo nereiškia, kad įvertinami ir jūsų emociniai poreikiai. Gydytojai paprastai daugiausia dėmesio sutelkia į kūną, gydymą ir gydymo pasekmes.
Būti vienintele saugia vieta savo sutuoktiniui ar draugui yra sunki našta, tačiau taip pat greičiausiai susiduriate su papildomu emociniu krūviu, būdami skirtingose vietose savo dvasinėje kelionėje per nevaisingumą. Jeigu jums reikia daug energijos, kad pasirūpintumėte ne tik savimi, bet ir savo sutuoktiniu ar draugu – pagalvokite apie “palaikymo komandos" padidinimą.
Kai neturite išorinių “oro pagalvių", nors kažkiek jus apsaugančių nuo sunkių emocijų, reiškia, kad turite išgyventi visą puokštę jausmų, užgriūvančių jus, kai draugai ir šeimos nariai džiaugsmingai praneša apie nėštumus, rodo vaikų nuotraukas, kviečia jus į krikštynas, gimtadienius bei kitus įvykius.
Kur ieškoti pagalbos ir paramos?
Tada, kai jaučiate, jog jums tenka pernelyg didelis emocinis krūvis, apsisprendžiate vis dėlto pasidalinti savo diagnoze su jums svarbiais žmonėmis. Kaip tai padaryti?
Turbūt logiškiausias pirmasis žingsnis būtų nuspręsti, kokios emocinės paramos jums reikia:
Psichoterapeutas ar psichologas, porų konsultantas gali jums padėti tada, kai norite dar kurį laiką neatskleisti savo paslapties artimiesiems.
Vis dėlto dažniau poros nutaria pasikalbėti ne su specialistu, o su draugais. Tada iškyla klausimas, su kuo apie tai kalbėtis ir ką pasakyti. Be to, pasiruoškite pasakyti, ko jums labiausiai iš jų reikėtų, kuo jie galėtų jums padėti. Tokiu būdu galėsite gauti būtent tai, ko jums ir reikia. Ir nepamirškite, kad, nors ir kreipiatės į draugus pagalbos, santykiai su jais neturėtų tapti vienpusiški. Taigi pasiūlykite savo pagalbą, kai jos prireikia jiems. Pusiausvyrą daug lengviau išlaikyti, kai pagalbos ne tik prašoma, bet ir duodama.
Brangūs artimi žmonės labai padeda, kai norite pasidalinti savo diagnoze. Be to, jie gali jus palaikyti ir labiau apsaugoti nuo artimų žmonių, besidžiaugiančių savo vaisingumu. Tačiau, jeigu jie patys nėra išgyvenę nevaisingumo ar nėra netekę kūdikio (pavyzdžiui, patyrę persileidimo), jie gali jus suprasti, tačiau nepajusti jūsų emocinio skausmo pilnai. Taigi tada, kai suvoksite, kiek jus patenkina jūsų draugų siūloma pagalba ir palaikymas, galite nuspręsti susitikti su žmonėmis, kurie išgyvena tokias pačias problemas. Galite bendrauti internetu (susiraskite mamas jungiančius forumus, juose neretai yra ir skyrelis negalintiems susilaukti vaikų), bandyti ieškoti vaisingumo sutrikimų turinčių porų paramos grupių (kreipkitės, pavyzdžiui, į Vaisingumo asociaciją arba sielovados centrą “Bendrakeleiviai") arba patys pakviesti susitikti to paties likimo poras. Tie, kurie išgyvena panašius sunkumus, jus lengvai supras, o gal pasiūlys kokių nors vertingų patarimų, pradedant tuo, į kokį gydytoją geriau kreiptis, ir baigiant literatūra apie vaisingumo sutrikimus.
Tad jeigu jūs slepiate nuo visų savo diagnozę ir su ja susijusius išgyvenimus, pagalvokite, kodėl pasirinkote gyventi būtent taip. Galbūt šiuo metu nesate pasiruošę, bet kai pajusite, kad subrendote kitam žingsniui, prisiminkite, kad yra daug žmonių, kuriuos galite pasikviesti į savo gyvenimą ir kurie gali jus sustiprinti, nesvarbu, kokiame gyvenimo su vaisingumo sutrikimais etape jūs esate.
