Stodami į Europos Sąjunga (ES) tikėjomės ekonominio, politinio saugumo, tačiau tokios viltys pasiteisino tik iš dalies. Pasirodo, ir čia niekas tau nepadės, jei pats sau nepadėsi, pasirodo, ir čia niekas “visko ant lėkštutės” neatneš, o dėl kiekvieno dalyko teks kovoti, įtikinėti ir derėtis. Tik klausimas - ar deramės su ES, ar tikrai nuoširdžiai kovojame dėl savo šalies nacionalinių interesų, o gal tik imituojame aktyvią veiklą, tautiečius įtikinėdami, jog užsiimame rimta veikla?
Ar Lietuva turi interesų ES?
Naujausias tokio (ne)veikimo pavyzdys – aukščiausių Lietuvos vadovų, Prezidento ir premjero, džiūgavimai dėl Lisabonoje sėkmingai pasibaigusių Europos Sąjungos valstybių derybų dėl vadinamosios ES reformų sutarties. Šis dokumentas turėtų pakeisti Prancūzijos ir Nyderlandų gyventojų referendumais atmestą ES Konstituciją ir iš esmės reglamentuoti, kokiais principais toliau veiks 27 Europos valstybių sąjunga. Kaip ir reikėjo numatyti, tokio svarbaus dokumento svarstymas tapo proga visoms šalims pakovoti dėl savų interesų, nes, kaip žinia, prieš baigiant derybas turi būti rastas visus tenkinantis kompromisas, antraip sutartis nebūtų patvirtinta. Todėl nenuostabu, kad įvairios šalys iškėlė reikalavimų, kurių nepriėmus toliau derybos nevyktų. Jeigu manote, kad tarp jų buvo ir Lietuva, žiauriai klystate. Lietuva - patenkintas, viskuo apsirūpinęs ir laimingas kraštas, neturintis jokių problemų, todėl mūsų šalies prezidentas gali visą save atiduoti tam, kad būtų išspręstos Lenkijos problemos, dėl kurių ES pastaruoju metu nuolat stabdomos įvairios derybos ir susitarimai.
Beveidis tarpininkas ar geraširdis chuliganas?
Apskritai po įstojimo į ES Lietuvos užsienio politika yra faktiškai besąlygiškas pritarimas viskam, kas ateina iš Briuselio, arba pastaruoju metu pasireiškęs ir neva gerai įvertintas lenkų problemų sprendimas. Atvirai kalbant, manęs visiškai nejaudina Lenkijos vidaus problemos, bet mane jaudina Lietuvos problemos: mūsų bėdos ir kaip mes gyvensim, o ne tai, ką Europa galvoja apie brolius Kaczinskius. Kodėl Lietuvos prezidentas turi rūpintis, o po to girtis, kaip jis sprendė Kaczinskių problemas? Ir ką mes iš to rūpesčio laimime: energetinį tiltą su Lenkija? Ne. Aš dar galėčiau suprasti, kad keliaklupsčiavimas prieš Kaczinskius būtų atnešęs konkrečią naudą Lietuvai. Ne, lenkai mus pasiuntė grubiausiu būdu, t.y. ultimatyviai pareikalavo dar nepastatytos naujos atominės elektros trečdalio. Tiesiai šviesiai kalbant, spyrė į užpakalį mūsų elitui. Gerai, kad dar spyrė basa koja, jeigu būtų spyrę apsiavę – tai ko gero būtų sulaužę stuburą.
Kad ir kaip ten būtų, “nesušukuota” Lenkija neleidžia “sočiajai” Europai užsimiršti bei nuolat primena, kad būtų sprendžiami jos reikalai. Ir nors tai nediplomatiška, bet kol kas lenkai laimi, o mes tegalime būti savimi besididžiuojančiais tarpininkais tarp “nesukalbamų” lenkų ir Europos. Ir viskas. Argi Lietuva neturi savų interesų, ar jos misija tik ginti kitus?
Manau, kad Lisabonoje Lietuvos prezidentas ir premjeras iš esmės praleido istorinį šansą priminti, išviešinti, suaktualinti Lietuvos problemas. Gal vertėjo sąmoningai sukelti konfliktą tam, kad visa likusi Europa išgirstų, kad mes turime apsirūpinimo energijos šaltiniais problemą, o po 2 m. uždarius AE ši problema pasidarys milžiniška. Tačiau ar Europa tai žino? Nepanašu, nes iš esmės jai nerūpi mūsų problemos. Tuo tarpu mūsų prezidentas ir toliau tebėra įsijautęs į lenkų advokato vaidmenį, tačiau ką mes iš to laimime?
Abejonės dėl reformų sutarties – žingsnis į derybas
Gal vis dėlto atėjo laikas imtis realių darbų, o ne tuščių kalbų. Kai premjeras vieną dieną sako, kad skirsime misterį Ignaliną, kitą dieną, kad tai daryti dar per anksti, trečią – apskritai suabejoja, ar tokio derybininko reikia. Darosi akivaizdu, kad Lietuvos užsienio politikoje yra visiškas pasimetimas, nes neturime aiškaus strateginio tikslo. Tuo tarpu turint aiškų vidaus ir užsienio politikos uždavinį – pratęsti Ignalinos AE darbą, mums reikia kalbėti apie naujos ES sutarties neratifikavimą arba “labai problematišką” jos svarstymą Seime iki tol, kol mes neišspręsime šios problemos.
Čia Lietuva turi šansą pakovoti dėl savų interesų. Gali bent bandyti. Tuo tarpu kol kas nesimato jokių Ūkio, Užsienio reikalų ministrų, premjero ar prezidento siūlymų, ką daryti su nenumaldomai artėjančia energetikos krize.
O skeptikai jau dabar gąsdina, kad nusprendus pratęsti Ignalinos atominės darbą ES tektų grąžinti pinigus, skirtus AE uždarymui. Nebijokime, derėkimės. O kas bus jeigu mes po 5 ar 10 m. tapsim visiškai priklausomi nuo rusiškų dujų? Kur yra ekspertų paskaičiavimai? Jų nėra, tačiau žiūrint į analogijas manau, kad būtų daug baisiau nei ES pinigų AE uždarymui praradimas. Mes būtume bent pabandę, o dabar nieko nedarome, o tik šnekame.
Bent jau man akivaizdu, kad uždarius AE apokalipsės nebus, tačiau turėsime didžiulių problemų su tarša, nes privalėsime užkurti visas šilumines elektrines, taip pat tapsime visiškai priklausomi nuo kasmet brangstančio dujų importo iš Rusijos. Ar ne per didelė kaina už laukimą ir nieko neveikimą? O gal vis dėlto - įšaldome ES Reformų sutarties ratifikavimą, inicijuojame realias derybas su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo, paskiriam specialų derybininką. Beje, juo galėtų tapti koks nors Lietuvos užsienio reikalų ministerijos senbuvis, o pastarojo asistentu, “nešiojančiu portfelį”, galima būtų įdarbinti kokį nors buvusį euroderybininką - už bausmę, kad stojimo į ES derybose jie nusileido visur, kur tik buvo galima nusileisti, taip pat ir dėl skuboto Ignalinos AE uždarymo.
P.S. Apskritai, tai šis straipsnis neturėjo išvysti dienos šviesos. Jis buvo parašytas emocingai reaguojant į mūsų vadų abejotinas ir tuštokas panegirikas dėl Lisabonos susitarimų. Kitą dieną jis atgulė giliai stalčių, nes susizgribau, kad gal per karštakošiškai pasižiūrėjau į problemą.Pagalvojau gal reikia duoti dar laiko ir mano iškeltos problemos galų gale taps valdžios vyrų kasdienybe. Deja, praėjo savaitė, kita. Ir nieko. Viskas po senovei. Jokių diskusijų, jokių veiksmų.
Algis Čaplikas yra LR Seimo Pirmininko pavaduotojas, Liberalų ir centro sąjungos pirminiko pavaduotojas
