Tačiau tai – tolima ateitis, o gyventi ir keliauti daugeliui planetos gyventojų reikia čia ir dabar. Naujienų portalas tv3.lt šią aktualią judumo temą nusprendė atskleisti pasitelkdamas žinomų Lietuvos sportininkų patirtis. Pirmasis pašnekovas – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionas Mindaugas Girdžiūnas.
Praėjusį birželį su Vilniaus „Rytu“ išsvajotąjį trofėjų pasiekęs M. Girdžiūnas po penkerių metų sostinėje nusprendė grįžti į gimtąją Klaipėdą ir šį sezoną vėl gina „Neptūno“ spalvas.
2022 m. gruodį klaipėdietis sužaidė kol kas rezultatyviausias savo karjeros rungtynes – LKL rungtynėse su Kėdainių „Nevėžiu“ M. Girdžiūnas pelnė net 40 taškų, pataikė 7 tritaškius iš 9 ir mačą baigė su 41 naudingumo balu.
„Geriau būtų daugiau pergalių nei tų individualių pasirodymų“, – su sau būdingu kuklumu sako garbingiausio LKL žaidėjo vardą prieš kelias savaites pelnęs M. Girdžiūnas.
Naujienų portalo tv3.lt rengtame interviu 34-erių pašnekovas pasidalino savo mintimis apie automobilio reikšmę savo gyvenime, tolimiausias keliones esant už vairo, brangiausią apturėtą remontą, svajonių automobilį ir rekonstruojamas Vilniaus gatves.
M. Girdžiūnas pripažįsta, kad pirmoji akistata su tikraisiais Vilniaus „kamščiais“, atvykus į „Rytą“ 2017 m. pabaigoje, šiek tiek išmušė iš pusiausvyros:
„Tai buvo šventinis periodas. Pats tas laikas prieš Kalėdas, kai visas miestas sujudime. Dar buvo labai stipriai prisnigę, tai pataikiau ant tokių stiprių kamščių ir miestas atrodė užsikimšęs. Pradžioje šiek tiek buvau išsigandęs. Galvojau, negi visada čia taip yra (šypsosi). Aišku, po to prie visko pripratau ir viskas vyko tvarkingai.“
Ar įsivaizduojate savo kasdienybę be automobilio?, – tv3.lt pradėjo pokalbį su M. Girdžiūnu.
Nelabai. Gyvenu šiek tiek už Klaipėdos, todėl be automobilio būtų tikrai nelengva. Man automobilis labai svarbu ir nelabai įsivaizduočiau, kaip be jo reiktų išsiversti.
Esate bandęs naudotis „City Bee“ ir „Spark“ ir kitomis automobilių dalijimosi platformomis?
Tikrai taip ir ne vieną kartą. Kai žaidžiau Vilniuje, šiomis paslaugomis teko naudotis ypač dažnai.
Bet, kaip suprantu, norisi turėti nuosavą automobilį?
Be abejo. Pastaruosius kokius 6–7 metus automobilį suteikia klubas. Ką duoda, tą ir vairuoju (šypsosi). Žaisdamas „Ryte“ važinėjau su „Jeep“, dabar „Neptūne“ – su „Toyota“. Aišku, šeimoje dar turime vieną automobilį, kuriuo važinėja žmona.
Pats vairavimas jums teikia malonumą?
Galima sakyti, kad taip. Aišku, viskas su saiku. Kai atvykau į Vilnių, labai dažnai tekdavo važinėti į Klaipėdą, kadangi ten gyveno šeima. Tada jau gaudavosi nelabai malonumas, kai tekdavo tiek kilometrų „sukti“. Dabar, kai esu namuose, tikrai mėgaujuosi vairavimu ir man tai tikrai patinka.
Kaip prisimenate vairuotojo pažymėjimo, liaudiškai tariant, teisių išsilaikymą?
Išsilaikyti egzaminus tikrai nebuvo sunku. Net nežinau, nuo kiek metų laukiau, kol galėsiu išsilaikyti tas teises. Tik suėjo terminas, kada buvo galima laikyti, iškart bėgau. Turbūt dar nebuvo nė 18-likos, kai pradėjau to siekti.
Išlaikėte iš pirmo karto?
Taip. Anksčiau teko kaime ne vieną kartą pavairuoti, pasitreniruoti, tad jaučiausi užtikrintai. Nebent dėl teorijos buvo daugiau klausimų. Bet jeigu daugiau pasimokai, tai ir čia problemų nėra.
Kokį tolimiausią atstumą esate vairavęs?
Gal praėjusį vasarą, kai turėjome kelionę iki Italijos Komo ežero (Šiaurės Italija, – autoriaus pastaba). Aišku, važiavome pasikeisdami. Dar teko važiuoti be pertraukų 9 valandas. Nusprendėm nebenakvoti, nes norėjome kuo greičiau grįžti į Klaipėdą, todėl pasiryžau vairuoti. Vakare išvažiavau ir 8 ryto buvau namuose. Bet tikrai niekam nerekomenduoju to daryti, nes tai tikrai nėra malonu. Jaučiau, kad šiek tiek per stipriai užsigriebiau (šypsosi).
Kokio automobilio jums reikėjo skirtinguose gyvenimo etapuose? Pavyzdžiui, būnant 18-likos ir dabar?
Aišku, kai išsilaikai teises ir esi jaunesnis, norisi turėti greitesnę, sportiškesnę mašiną, prieš kažką pasirodyti. Dabar jau kiti prioritetai – yra šeima, šuniukas, todėl žiūriu, kad būtų patogu ir komfortiška. Šiaip esu tvarkingas vairuotojas ir kažkokių kvailų dalykų nedariau nei kai buvau jaunas, nei dabar (šypsosi).
Turite savo mėgstamų prekės ženklų, tam tikrų modelių?
Turbūt būtų kažkas iš „Mercedes“. Pastaruoju metu labai žaviuosi tolimesnėmis kelionėmis, galbūt norėtųsi kažkokio autobusiuko. Pavyzdžiui, „Mercedes Benz Vito“ ar „Volkswagen Multivan“. Neatmetu galimybes, kad kažkada įsigysiu tokį daiktą.
Kiek teko daugiausiai išleisti už automobilio remontą?
Manau, kad kažkada buvo pora tūkstančių eurų. Dabar neatsiminsiu, kas ten tiksliai buvo sugedę, bet ten darė daug darbų. Be to, reikėjo pirkti padangas ir pan.
Pastaruosius penkis metus gyvenote Vilniuje. Kokie įspūdžiai vairuojant Lietuvos sostinėje?
Kai pirmą kartą atvažiavau, buvo šventinis periodas. Pats tas laikas prieš Kalėdas, kai visas miestas sujudime. Dar buvo labai stipriai prisnigę, todėl pataikiau „ant stiprių kamščių“ ir miestas atrodė užsikimšęs. Pradžioje šiek tiek buvau išsigandęs. Galvojau, negi visada čia taip yra (šypsosi). Aišku, po to prie visko pripratau ir viskas vyko tvarkingai. Žinai vietas, kur Vilnius „kemšasi“, tai stengiesi jų išvengti. Viskam reikia laiko. Gyveni ir prisitaikai.
Turite savo nuomonę apie Vilniaus gatvių rekonstrukcijas?
Man kažkaip nekliuvo tos gatvės. Gal neteko ten dažnai važinėti. Gal kažkas pastoviai važinėja tomis gatvėmis, tai turbūt geriau galėtų pasakyti niuansus. Aš, kaip laikinas Vilniaus gyventojas, viso to nesureikšminau.
Kokius kitus judumo būdus renkatės? Dviratis, paspirtukas?
Šiaip aš labai mėgstu dviratį. Vasarą stengiuosi dviračiu pavažiuoti ir į treniruotes. Pavažiuoju ir su paspirtuku. Aišku, man atstumas su dviračiu gaunasi nemažas, tai yra šioks toks iššūkis, ypač po treniruotės. Gaila, kad turime tokį trumpą vasaros sezoną. Be to, Klaipėda yra vėjuota ir tą orą reikia „gaudyti“, kad važiavimas dviračiu būtų malonumas, o ne kančia.
Jeigu ne paslaptis, vaikučius vežate į mokyklas ir būrelius?
Vežu. Vaikas jau pats prašo, kad nori pats autobusu keliauti į mokyklą. Jis dabar antrokas ir gal dar truputėlį ankstoka. Be to, į mokyklą reikia važiuoti su persėdimais, vienu autobusu nenuvažiuosi. Po truputį tam ruošiamės, gal kažkada pabandysime, bet kol kas vežiojame. Esame pasiskirstę su žmona, kas nuveža ir parveža į mokyklą ar treniruotes. Žodžiu, dirbame vairuotojais (šypsosi).
Bet man tai nėra sunku. Man patinka būti su sūnumi, važiuodami pabendraujame, tad tai nekelia kažkokių problemų. Aišku, dabar turiu patogų grafiką – per pietus treniruočių nėra, todėl galiu pasiimti sūnų iš mokyklos. Apskritai džiaugiuosi, kad dabar viskas vyksta labai tvarkingai.
