2013-ieji atnešė dar vieną pasikeitimą į Rusijos ginkluotųjų pajėgų gyvenimą. Tai netikėti jų kovinės parengties patikrinimai. Tokių šiais metais jau buvo keletas ir gali būti, kad tai ne pabaiga. Pirmiausia vasarį buvo patikrinta Jungtinės strateginės vadovybės (JSV) „Centras“ parengtis. Per netikėtą patikrinimą aliarmo tvarka pakilo ir nurodytas užduotis vykdė beveik 7 000 karių, keli šimtai kovos technikos vienetų ir keturiasdešimt lėktuvų. Gegužės mėnesį staiga patikrinta JSV „Pietūs“, Oro desanto pajėgų, Transporto aviacijos ir Juodosios jūros laivyno kovinė parengtis. Vėl – apie 7 000 karių, apie 250 kovos technikos vienetų, 50 artilerijos sistemų, 20 lėktuvų ir 36 laivai. Praktiškai tuo pat metu netikėtas patikrinimas užklupo Oro–kosmoso gynybos JSV, Strateginės ir Transporto aviacijos bei JSV „Vakarai“ ir Karinių oro pajėgų operacines vadovybes. Šį kartą vykdyti užduotis ėmėsi apie 8 500 karių, 185 orlaiviai ir 240 karinės technikos vienetų. Tačiau, nors pratybos buvo netikėtos ir plataus masto, visais šiais atvejais kariškiai treniravosi vieni (t. y. be veiksmų derinimo su civilinėmis tarnybomis).
Ir štai atėjo liepos 13 diena. Aliarmo signalas sudūzgė beveik penktadaliui Rusijos ginkluotųjų pajėgų karių. Į „mūšį“ stojo per 160 000 kareivių, apie 5 000 tankų ir šarvuočių, 13 000 kitų karinės technikos vienetų, 130 lėktuvų ir 70 laivų. Šimtas šešiasdešimt tūkstančių – tai iš tiesų daug (beveik visas Vokietijos Bundesveras). Tačiau čia kalbama tik apie Gynybos ministerijos pajėgumus, o patikrinime dalyvavo ir valstybės civilinės institucijos bei komercinės struktūros. Taigi, ko gero, visi du šimtai tūkstančių Rusijos piliečių staiga buvo pašaukti į „karą“. Konkrečiai Gynybos misterija pakėlė 59 JSV „Rytai“ ir „Centras“ Sausumos, Karinių jūrų bei Oro pajėgų junginius (ką jau kalbėti apie strateginės paskirties, t. y. branduolinį ginklą nešančių, raketų divizijas ir karo lauke išskleistus medicinos punktus).
Tačiau detalesnio aptarimo liepos įvykis vertas ne vien dėl didelių skaičių. Staigus kovinės parengties patikrinimas nuo mokymų, kurie irgi yra skirti koviniams įgūdžiams tikrinti, skiriasi viena „smulkmena“. Daugeliu atvejų įprastiniuose mokymuose (net tokiuose kaip „Zapad“) karinį vienetą, pavyzdžiui, brigadą, gali atstoti vienas ar du jos batalionai, sustiprinti kitų jos dalinių – liekančių nuolatinės dislokacijos vietoje ir toliau užsiimančių kasdiene veikla – elementais (artilerija, tankais ir pan.). Netikėto aliarmo atveju pratybose dalyvauja visas tikrinamas karinis vienetas. Taigi, tai tikrai ėjimo į karą repeticija.
Per liepos mėnesio patikrinimą įprastinius darbus, kaip minėta, metė ir civilinės valstybės institucijos: „Aeroflot“, „Rusijos geležinkeliai“, jūrų ir upių laivų kompanijos, civiliniai oro uostai. Pavyzdžiui, „Rusijos geležinkeliai“ skyrė tūkstančius vagonų kariniams daliniams pervežti, sudarė naujus tvarkaraščius ir suformavo apie 20 naujų karinių ešelonų, leidusių pergabenti tūkstančius karių ir šimtus vienetų karinės technikos dideliais atstumais, išlaikant ir net pagerinant kariškių paskaičiuotus laiko normatyvus. Jūrų keltai tą patį darė jūrose. Civiliniai oro uostai turėjo priimti dešimtis karinių transporto bei kitų lėktuvų ir papildyti kuro. Buvo atverti strateginių šalies rezervų sandėliai. Vien degalų per pirmąsias tris mokymų dienas prireikė per 24 000 tonų. Civilinės kompanijos staiga neteko darbuotojų, nes į mokymus buvo pašaukta per tūkstantį rezervistų. Viskas vyko greitai ir be kompromisų. Tereikėjo tik vienam civiliniam oro uostui Chabarovske paprieštarauti ir nepapildyti kuro staiga nusileidusiems kariniams transporto lėktuvams IL-76, ir vietoje žaibu atsirado pats generalinio štabo viršininkas, kuris labai įtaigiai paaiškino objekto vadovybei, kad komerciniai nuostoliai tėra menkniekis, palyginti su šalies gynybos poreikiais. Lėktuvams kuro įpylė ir daugiau problemų nekilo.
Akivaizdu, kad komercinės struktūros nuostolius dėl civilių dalyvavimo kariniuose mokymuose nurašys. Kaip – nesvarbu. Dalį išlaidų gal kompensuos Gynybos ministerija, o kad toliau tokių problemų nebekiltų, nuo kitų metų jos įstatymiškai bus įpareigotos neatlyginamai tenkinti kariuomenės poreikius. Toks dokumentas jau pateiktas ir pasirašytas. Baigiamas įteisinti ir kitas Gynybos ministerijos pasiūlymas, nurodantis visoms šalies naftos kompanijoms sudaryti mobilizacinius naftos produktų rezervus.
Grįžtant prie grynai karinių reikalų, kyla klausimas: nejaugi toks kiekis karių buvo pakeltas ir pervežtas tūkstančius kilometrų visai be jokio tikslo? Aišku, kad ne. Atidžiau pasižiūrėjus į visus kariuomenės judėjimus, planas įgauna ryškius kontūrus. Ir labai paprastus. Karinės pajėgos tiesiog atliko agresijos (ir kartu gynybos nuo jos) pratybas. Kitaip tariant, per liepos patikrinimą Rusija iš esmės vykdė valstybės įsitraukimo į karą repeticiją (tikriausiai pasinaudodama šių metų sausį patvirtintu Valstybės gynybos planu, kuris numato net 49-ių valstybinių institucijų privalomą dalyvavimą). Generalinio štabo viršininko armijos generolo V. Gerasimovo teigimu, per šias kelias dienas buvo atlikta per 250 taktinių mokymų realiu laiku ir pagal nustatytus normatyvus.
Šiame kontekste negalima neužsiminti apie įvykusių mokymų scenarijų. Oficialiai buvo skelbiama, kad Rusija „gynėsi“ nuo priešo įsiveržimo, tačiau tai gudravimas. Dalis pratybose dalyvavusių pajėgų tikrai gynėsi, tačiau kita dalis iš pat pradžių puolė. Kaip rašė karinė šalies spauda, viena JSV „Rytai“ (36-oji) ir viena JSV „Centras“ (41-oji) armija perdislokavo savo padalinius dideliu atstumu į „nežinomą vietovę“ ir pradėjo ataką. Kitos mokymuose dalyvavusios armijos (29-oji, 5-oji, 35-oji) turėjo reaguoti į puolimą ir aktyviai gintis. Pažymėtina, kad puolantieji gavo savo žinion desanto, šturmo ir jūrų pėstininkų brigadas, kurias rėmė aviacija ir laivynas. Strateginiu lygmeniu viską dengė Strateginės aviacijos pajėgos. Taigi, Rusijos konvencinės karinės pajėgos vienu metu vykdė dvi armijos–korpuso lygmens puolamąsias operacijas, o Strateginė aviacija ir Strateginės paskirties raketų kariuomenė (taip pat greičiausiai ir atominiai povandeniniai laivai) pasirūpino bendro pobūdžio atgrasymu, kad į konfliktą neįsikištų ir priešui nepadėtų joks pašalietis. Savo ruožtu, civiliai darė tai, kas pagal šalies Gynybos planą jiems privalu – „karo“ sąlygomis parėmė tiek puolančias, tiek besiginančias gimtąsias pajėgas.
Išvada paprasta: Rusija nuosekliai plečia karinių mokymų geografiją ir mastus, kas rodo tikėtiną jos ruošimąsi karui. Tik klausimas – kada ir su kuo?
