Taip, radioaktyvumas, didžiulis karštis ir aštrūs smaigai gali būti siejami su praeito amžiaus žaislais. Siūlome jums peržvelgti keletą tokių labai pavojingų žaislų iš praeities.
Šio straipsnio tikslas nėra pašiepti praeities žaislų kūrėjus. Jie veikė pagal tuomet galiojusius įstatymus ir visuomenės normas, kurios per daug nesigilino į vaikų saugumą. Vaikai karstėsi medžiais, mušosi ir padėjo savo tėvams darbuose, todėl, matyt, buvo atsargesni ir mokėjo elgtis su gana pavojingais daiktais. Tiesa, ne visi. Tačiau šiandien šie daiktai, kaip ir anksčiau aprašyti seni ir narkotinių medžiagų prikišti vaistai (ir analiniai plėstuvai), mums atrodo neįtikėtinai pavojingi.
Pavyzdžiui, pirmoje nuotraukoje pavaizduotas atominės laboratorijos rinkinys. Ugdyti vaikus, lavinti jų protą yra labai svarbu, ypač turint omenyje pagrindines visuomenei svarbias sritis.
Todėl garsi žaislų kompanija „Gilbert“ sukūrė tikrą branduolinės laboratorijos rinkinį vaikams. Jame buvo keturios skirtingos radioaktyvios medžiagos, keletas prietaisų eksperimentams, Geigerio ir Miulerio skaitiklis ir kai kurie kiti prietaisai.
Tiesa, pats kompanijos savininkas Alfredas Carltonas Gilbertas teigė, kad žaislas yra visiškai saugus, nes radiacijos šaltiniai yra neįtikėtinai maži.
Visgi, rinkinys nebuvo populiarus dėl visai kitų priežasčių – jis buvo labai brangus ir kiek per sudėtingas mažiems vaikams. Kita vertus, penkis įsigijo Kolumbijos Universitetas.
Ar leistumėte vaikams mėtyti aštrius daiktus? Ne taip jau seniai tai buvo gana įprasta pramoga. Vaikai ir suaugusieji mėtydavo specialias dideles strėles - žaidimo tikslas yra kuo tiksliau pataikyti į ant žolės padėtą taikinį. Deja, į viršų aukštai švystelta strėlė ne visada nusileisdavo ten, kur reikia. Sunkus ir gana aštrus strėlės smaigalys ne kartą sužalojo žmones bei iš ne vieno vaiko atėmė gyvybę.
Vienas garsiausių, bet jokiu būdu nevienintelis, atvejis įvyko 1987 metais, kuomet žuvo septynmetė mergaitė. Tuo metu vejos strėlių gamyba jau buvo nutraukta, tačiau šeima jas įsigijo kartu su kitais žaidimais iš jų atsikratyti norėjusių žmonių.
Po nelaimės tėvas ilgai stengėsi, kad šios strėlės būtų visiškai uždraustos. Dabar jas net įvežti į JAV yra griežtai draudžiama. Visgi, yra ir kiek saugesnių versijų, kurios neturi metalinio smaigo.
Šis žaidimas – tai tik virve sujungti du kieto plastiko rutuliai. Žaidėjas viena ranka laiko virvės vidurį ir stengiasi įsiūbuoti rutulius taip, kad jie susidurtų virš rankos, o po to ir po ja. Neskaitant to, kad aplinkui pakankamai sunkiais rutuliais mosuojantis vaikas gali apgadinti turtą namuose, kaip du plastiko rutuliai su virve gali būti tokie pavojingi? Tiesa ta, kad jie nuo trankymosi vienas į kitą greitai susidėvėdavo ir galiausiai suskildavo į daugybę mažų skeveldrų, kurios pažirdavo į visas puses. Jos sužeidė ne vieną akį ir veidą.
Dabar leidžiamos tik daug saugesnės šio žaidimo versijos su mažesniais, ilgaamžiškesnio plastiko rutuliais.
Maža branduolinė laboratorija nebuvo pavojingiausias „Gilbert“ žaislų kompanijos kūrinys. Iš tikrųjų, radiacijos dozė, kurią žaisdami gaudavo vaikai, tikrai buvo labai maža. Tuo tarpu išlydytas švinas yra tikra ir neabejotina grėsmė.
„Gilbert“ liejykla turėjo lavinti vaikų žinias apie metalo darbus. Rinkinyje būdavo viskas, ko reikia švininiam kareivėliui išlieti. Visgi, vaikai neretai nusidegindavo karštu švinu arba liepsna, kuri turėjo išlydyti metalą. Nereikėtų pamiršti ir to, kad pats švinas yra itin žalingas žmogaus organizmui ir vaikai tikrai neturėtų kvėpuoti jo garais. Vėliau rinkinys buvo patobulintas – pristatytas specialus mechanizmas, kuris metalo liejimą padarė kiek saugesnį.
Šis žaislas seniausias iš aprašomų – „Birmingham Dribbler“ buvo sukurtas dar XIX a. viduryje. Tuomet technologijų veikiančiam traukinio modeliui sukurti dar nebuvo, todėl vaikai savo žaislus vis dar stumdė patys. Bet tai juk beprotiškai nuobodu. Todėl „Stevens“ žaislų kompanija pristatė lokomotyvo modelį, kuris veikia tikro garvežio principu. Apačioje turėjo būti padėtas alkoholiu arba kitu degiu skysčiu suvilgytas vatos gumulėlis.
Jis degdamas įkaitindavo boilerį ir garvežys pajudėdavo. Nemažai technikos entuziastų tikriausiai jau sukluso – turėti tikro garvežio principu veikiantį modelį ir šiandien būtų labai įdomu. Visgi, šie lokomotyvai po savęs palikdavo vandens ruožą, kuriame būdavo ir nemažai degalų.
Taigi, grindys būdavo paženklintos degiu skysčiu, o po namus tuo metu važinėdavosi žaislas su degančia ugnimi. Matote problemą?
Teigiama, kad šie modeliai neretai užkliūdavo už įvairių daiktų, apvirsdavo ir padegdavo namus. Bet koks įdomumas turėti žaislą, jei jis nėra pavojingas?
