Ką daryti tokiais atvejais, ar dažnai maisto produktuose randama svetimkūnių ir kas už tai gali grėsti pardavėjams, naujienų portalui tv3.lt pasakoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) atstovė Ilona Drulytė.
„Bent keletą kartų per metus mes atliekame tyrimus dėl įvairių svetimkūnių, rastų maisto produktuose. Tai gali būti, pavyzdžiui, rasti plastiko gabalėliai arba dažniausiai grūdinės kultūros produktuose įtariami kokio nors graužiko pėdsakai.
Kalbant konkrečiai apie uogas, vaisius ir daržoves, pastaruoju metu aš neprisimenu tokio atvejo, kuris būtų žinomas šalies mastu dėl svetimkūnio radimo, tokių atvejų tikrai nėra daug. Garsiausias atvejis buvo 2018 metų pabaigoje, kai bananuose, kurie buvo įsigyti prekybos centre, buvo rasta adatų“, – nurodo I. Drulytė.
Gali prireikti ir teisėsaugos įsikišimo
Specialistė sako, kad įsigytuose maisto produktuose pastebėjus galimą svetimkūnį, reikėtų vadovautis šiais žingsniais:
„Vienas iš etapų būtų toks, kad jei vietoje pamatoma, jog produktas turi svetimkūnį, tai kontaktuoti su pačiu pardavėju, bandyti aiškintis aplinkybes. Kitas dalykas yra pranešti VMVT. Tada yra pradedamas tyrimas, bandoma aiškintis, kaip svetimkūnis galėjo patekti.
Jei būtų įtarimas, kad jis atsirado dėl piktavališkų, chuliganiškų veiksmų ir vartotojų elgesio, galimai reikėtų ir teisėsaugos įsikišimo, nes mūsų pareiga yra aiškintis apie maisto saugą. Mes žiūrime, kokios yra higienos sąlygos, kaip produktas buvo laikytas pardavimo metu, aplinkybes, iš kur jis buvo įsigytas, ar yra skundų ir pranešimų iš kitų vietų, kur ta produkcija išplatinta.“
Ji nurodo, kad bet koks prekiautojas – ar tai būtų didžiulis prekybos centras, ar turgaus prekeivis yra maisto tvarkytojas ir jam krinta atsakomybė už parduodamų produktų saugą.
„Pardavėjui svarbu rūpintis savo preke ir viską kruopščiai žiūrėti. Jei, pavyzdžiui, savitarnos skyriuje prekės yra nesupakuotos, tai turi būti sustiprinta jų kontrolė, to pasimokėme po bananų skandalo. Personalas turėtų būti apmokytas stebėti savitarnos skyriuje esančias prekes, kad būtų išvengiama galimai chuliganiško vartotojų elgesio“, – sako I. Drulytė.
Kartais įrodyti gali būti sudėtinga
Specialistė pasakoja, kad praktikoje pasitaiko pačių įvairiausių svetimkūnių radimų. Kartais po atlikto tyrimo gamintojui net keista pakeisti gamybos procesus, sustiprinti apsaugos priemones.
„Buvo tiriamas atvejis, kai maisto produkte rastas svetimkūnis, iš pradžių net nesuprasta, kas tai yra. Paaiškėjo, kad tai buvo plastikinis šepečio šerelis. Gamyboje buvo naudojami tokie dideli šepečiai, kurie vėliau buvo pakeisti, nes galimai vienas šerelis galėjo atitrūkti ir patekti į maisto produktą.
Tokiu atveju gamintojas turėtų būti atsargesnis, labai gerai įsivertinti savo procesus, naudojamas priemones. Priklausomai nuo gamybos turi būti taikomos ir apsaugos priemonės“, – pabrėžia specialistė.
Ji sako, kad maisto pramonėje vienos iš dažniausiai pasitaikančių apsaugos priemonių yra metalo detektorių arba rentgeno aparato įrengimas. Šie prietaisai padeda stebėti, kad galutiniame produkte nebūtų svetimkūnių ir vartotojus pasiektų saugi produkcija.
I. Drulytė sako, kad kai kuriais atvejais gali būti sudėtingiau įrodyti svetimkūnių radimą, tačiau kiekvienu atveju sprendimas priimamas atsižvelgiant į visas aplinkybes:
„Jei yra birus produktas, praplėšta pakuotė, visada yra sudėtinga įvertinti, ar vartotojas apgauna, imituoja, ar tai iš tikrųjų yra patekę iš gamybos. Mes matome gamyboje veikiančias savikontrolės sistemas, naudojamą įrangą, kaip vykdoma žaliavų kontrolė ir tada priimame sprendimą, ar svetimkūnis galėjo patekti į maisto produktą, ar negalėjo.“
Gali grėsti įvairios sankcijos
Pasidomėjus, ar dažnai vartotojai meluoja dėl svetimkūnių radimo maisto produktuose, I. Drulytė nurodo, kad VMVT tikslas nėra aiškintis, ar žmogus melavo:
„Yra pagrįstas arba nepagrįstas skundas. Jei tyrimo metu nesurenkama pakankamai įrodymų, kad maisto subjektas pats užteršė maistą, yra laikoma, kad skundas nepagrįstas.
Mes tiriame patį produktą, jie tiekimo liniją ir aiškinamės, ar galime įrodyti, pagrįsti, kad maistas buvo nesaugus. Pranešimų būna pačių įvairiausių, bet ne mūsų reikalas aiškintis, žmogus melavo ar ne.“
Specialistė pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių tarnybos uždavinių – užtikrinti, kad galimas pavojus neplistų toliau. Todėl jie stengiasi kuo greičiau reaguoti, atsekti, kur yra išplatintos kitos produkto partijos, informuoti vartotojus ir išimti produkciją iš rinkos, jei tai reikalinga.
I. Drulytė atskleidžia, kad, maisto produktuose radus svetimkūnių, pardavėjams gali būti taikomos įvairios sankcijos.
„Tai priklauso nuo pažeidimo masto. Gali būti tiesiog įspėjimas arba piniginė baudą. Ji, atsižvelgiant į įvairius dalykus, gali svyruoti tarp 300–3000 eurų“, – nurodo specialistė.
