Vilniečiai seriją laimėjo 4:1.
Šio vakaro susitikimą „Rytas“ pradėjo spurtu 9:2, tačiau paskui patys aikštelės šeimininkai krito į duobę, iš kurios išlipti prireikė viso mačo.
„Nežinau. Aš LKL žaidžiu 10 metų ir daugiau metų. Tas tikslas yra kažkur širdy, svajonė, kur kažkada sezoną pabaigti finale, pergalingai. Ji visąlaik buvo. Svajonė visąlaik buvo it į sieną. Toks ir jausmas. Kai 10 metų apie tai svajoji ir vieną dieną tas darbas atsiperka“, – po penktųjų finalo rungtynių kalbėjo sostinės kapitonas Arnas Butkevičius.
– Kiek yra visko įdėta, žvelgiant į šį sezoną? Kiek buvo tikėjimo, kad galite tapti čempionais?
– Nežinau, ar kažkas galvojo sezono viduryje apie trofėjus. Norėjome gerinti savo žaidimą. Nerealiai psichologiškai sunkus sezonas, kas iš šono neatrodo taip, nes LKL buvo 14 iš eilės pergalių serija, reguliarus sezonas buvo labai geras – tik su keturiais pralaimėjimais, bet komandoje visąlaik turėjome pykčių, nesutarimų, nepasitenkinimų, frustracijų. Kad ir laimime rungtynes – kažkas nepatenkintas. Ilgai su tuo kovojome. Visada ieškai – kodėl, bet mes buvome šaika, kur 12 žmonių norėjo būti lyderiais.
Kol išsigryninome visas roles komandoje... Labai ilgai tai užtruko. Kažkas turėjo nuleisti ambicijas į šoną, kažkas turėjo susitaikyti su kitokiu darbu, nei darė prieš tai buvusioje komandoje, kažkas turėjo valdyti komandą, kažkas turėjo pelnyti mažiau taškų ir daugiau skirstyti perdavimų. Labai ambicingi vyrukai. Dėl to nervindavomės rūbinėje, bet turbūt iš to galėjome nukreipti į vieną bendrą tikslą ir turime rezultatą.
– Kiek „Lietkabelio“ favoritų statusas motyvavo?
– Nepasakyčiau, kad lengvai laimėjome seriją. Prieš seriją – mūsų nurašymai, statymai į tą poziciją, kad nesame favoritai – užgauna ambicijas. Atrodo, kad visąlaik esame nurašomi, visąlaik kažkur neįvertinami. Bet tokioje pozicijoje, jeigu esi sportininkas, turi sportinio pykčio – geriau taip būti, nei kad skraidyti padėbesiais. Tai neleidžia užmigti, tai veža, tai stumia įrodyti, kad esi stipresnis.
– Tapote laisvuoju agentu – kokios mintys dėl kitos stotelės?
– Dabar jokių minčių. Po rungtynių net neturėjau jėgų švęsti, nes šiandien buvo labai sudėtingos rungtynės. Dabar vienas noras – gerai atšvęsti su komanda ir su sirgaliais bei prisiminti ją kuo ilgiau.
– Su Giedriumi Žibėnu jus sieja 1,5 metų darbas. Kaip jis kilo, kaip treneris? Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Galiu išskirti trenerių štabą – jis yra vienas. (Georgios) Dedas, (Giedrius) Žibėnas, Gustas (Maskoliūnas). Jie kartu daro visą darbą, puikiai dalinasi savo užduotimis ir vienas kitą labai puikiai papildo.
(Giedrius Žibėnas – aut. past) Treneris, turintis savo filosofiją. Jis kreipia dėmesį ir į žaidėjų nuomonę. Gali rasti bendrą kalbą.
Žmogiškosios savybės – labai puikios, kas atmosferą komandoje darė dar geresnę.
Treneris yra labai lankstus. Kartais, atrodo, per daug lanksus, bet kai tampi čempionais – nieko negali pasakyti. Reiškia tai veikia. Giedrius dar augantis treneris, bet jau turi tokį įspūdingą pasiekimą savo CV. Tik tobulėti ir neužmigti ant laurų. Treneris tikrai gali daug pasiekti.
– Kas turėjo daugiausiai ambicijų komandoje?
– Absoliučiai visi. Visi turėjome daug ambicijų. Kas liko nuo pernai metų – tie daugmaž žinojome sistemas, žinojome, ko laukti. Ateina nauji žaidėjai iš kitų komandų, kurios yra žemesnio lygio, bet su tomis pačiomis ambicijomis, su kuriomis buvo kitose komandose ir visi nori tapti lyderiais, visi nori nešti tą naštą, kuri kartais yra per didelė. Iš to išeina labai daug pykčio – dingsta komandinis žaidimas, dingsta tarpusavio ryšys. Čia mes visi turėjome padėti ambicijas į šalį – mums tikrai pavyko.
– Ką pasakytumėt, kad tai yra „Žalgirio“ pralaimėjimas, o ne „Ryto“ čempionų titulas.
– Manau, kad serijos įrodo komandų pajėgumą. Visos serijos buvo ilgos – iki 3, 4 pergalių. Čia nelieka vietos kažkokiems netikėtumams. Stipriausia komanda laimi.
