Būdų legalizuoti nusikalstamu keliu įgytas lėšas ar turtą yra ne vienas. Kaip apibūdina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis, finansiniai nusikaltimai – intelektualūs, todėl juos narplioti ne taip paprasta: neteisėtos lėšos pridengiamos fiktyviais paskolų rašteliais, „skolinamasi“ iš užsienyje gyvenančių asmenų ar įmonių, registruotų lengvatinėse mokesčių zonose, o įsigytas turtas perduodamas valdyti „statytiniams“.
Perprasti schemą – viena, įrodyti, anot Š. Rameikio, – kur kas sunkiau. Jis pabrėžia, kad FNTT orientuojasi į sudėtingas schemas ir dideles sumas, todėl per tyrimus atskleidžiamas ne vienas finansinis ar net kriminalinis nusikaltimas. Tačiau teisinė praktika įrodyti neteisėtą praturtėjimą dar tik formuojasi, todėl medžiagų, perduotų teismui, nėra daug.
Pralobo iš daržovių
Štai šį rudenį teismui perduota byla dėl marijampoliečio verslininko, kuris, kaip įtariama, neteisėtai įgijo daugiau nei 790 tūkst. litų pajamų. Už šiuos pinigus jis įsigijo du butus sostinėje, sandėliavimo patalpas Marijampolėje, žemės sklypų Lazdijų bei Vilniaus rajonuose, taip pat automobilį.
FNTT pareigūnai tirdami suskaičiavo, kad daržoves auginęs ir jas turguje pardavinėjęs verslininkas tiesiog negalėjo užauginti tokio kiekio savo valdose. Be to, vyras jau anksčiau buvo teistas už nusikalstamą prekybą automobilių garso ir vaizdo technika.
Anot Š. Rameikio, kol kas viena iš problemų, trukdančių atskleisti neteisėtą praturtėjimą, – galimybė gyventojams skolinti ir dovanoti grynuosius pinigus. Tyrimų praktika rodo, kad paprastai tokios paskolos yra fiktyvios: taip išvengiama mokesčių ir legalizuojamos nusikalstamu būdu gautos pajamos. Įtariamieji tyrėjams pateikia skolos raštelius, kurių autentiškumui patvirtinti kartais reikia kreiptis į užsienyje gyvenančius žmones ar net lengvatinėse mokesčių zonose registruotas bendroves. Tuomet aiškinamasi, kiek turto ir pajamų skolintojai turi ir ar galėjo tiek paskolinti.
Gavai – deklaruok
„Dar viena tendencija per tokius tyrimus – vadinamieji „statytiniai“, realiai valdantys ir disponuojantys turtą, kuris jiems nuosavybės teise nepriklauso. Tikrasis šeimininkas statytiniui renka skolos raštelius, organizuoja kitus fiktyvius lėšų kilmės paaiškinimų parengimus. Pareigūnai jau turi paneigti ne įtariamojo kriminaline veika asmens paaiškinimus, o statytinio, dėl kurio veiklos išsamus finansinis tyrimas nebuvo atliekamas“, – pasakoja Š. Rameikis.
Pasak jo, dėl šių priežasčių planuojama siūlyti įpareigoti notarus tvirtinti fizinių asmenų sudaromas sutartis, jeigu mokama, skolinama, dovanojama grynųjų pinigų suma viršija 10 tūkst. litų. Tuomet notarai turėtų apie sandorį informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), o pakeitus Mokesčių administravimo įstatymą – tokia prievolė pranešti VMI atsirastų ir patiems gyventojams, jei jie gautų grynųjų pinigų iš užsienyje gyvenančių asmenų. Kitu atveju lėšos nebūtų pripažįstamos kaip gautos iš teisėto šaltinio.
„Taip pat manome, kad tikslinga nustatyti pareigą fiziniams asmenims, įsigijusiems registruojamą turtą, kurio vertė viršija 200 tūkst. litų, prieš registruojant turtą gauti pažymą iš VMI, kad atsiskaitė legaliomis lėšomis“, – aiškina Š. Rameikis ir priduria, kad tyrimų eigą palengvintų ir visuotinis turto bei pajamų deklaravimas.
Trūksta patirties
Tačiau buvęs FNTT vadovas, dabar Seimo narys Vitalijus Gailius sako, kad tiriant neteisėto praturtėjimo bylas pareigūnams trūksta tik patirties ir kompetencijos.
„Įrankių yra pakankamai, trūksta kompetencijos, – tvirtina jis. – Kai prokuratūros ar FNTT vadovai sako, kad jiems sunku įrodyti neteisėtą praturtėjimą, nes asmenys jį grindžia paskolomis iš lengvatinių mokesčių zonų, manau, kad jiems (tyrėjams – aut. past.) reikėtų labiau įsigilinti, kas yra tos zonos ir kokia forma asmuo iš ten registruotų bendrovių gali gauti paskolą. Jei nėra jokių duomenų apie elektroninius pinigus, o asmuo įvardija, kad iš tokios zonos gavo grynųjų pinigų, vadinasi, tai pinigų kontrabanda.“
V. Gailius atkreipia dėmesį, kad yra reglamentuotas ir grynųjų pinigų vežimas ES viduje bei atsakomybė už nedeklaruotas didesnes nei 10 tūkst. eurų (34,5 tūkst. litų) sumas.
„Reikia dirbti ir įrodinėti, o ne perkelti įrodinėjimo naštą kitai pusei. Toks modelis galimas tik tolimoje perspektyvoje, nors yra, pavyzdžiui, anglosaksų teisėje atvejų, kai neteisėto įrodinėjimo našta perkeliama kitai pusei – tada subjektas turi įrodyti turimo turto teisėtumą“, – pasakoja V. Gailius.
Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas“ advokatė Lina Balčiūnė pastebi, kad dėl baudžiamojoje teisėje galiojančios nekaltumo prezumpcijos visus nusikalstamos veikos elementus įrodyti turi tyrimą atliekančios institucijos.
„Asmuo neturėtų būti įpareigotas įrodinėti savo nekaltumą, nors tokią mintį netiesiogiai suponuoja ir šio Baudžiamojo kodekso straipsnio formuluotė, – teigia ji. – Akivaizdu, kad naujų reikalavimų, susijusių su planuojamais Civilinio kodekso bei Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimais, tikslas – sudaryti sąlygas pareigūnams surinkti įrodymų. Tačiau žvelgiant iš verslo pozicijų praktika rodo, kad pernelyg smulkus reguliavimas, neadekvatūs, kasdienę veiklą apsunkinantys reikalavimai verslui sukuria priešingą efektą.“
Varžys verslą
Anot L. Balčiūnės, verslininkai, prislėgti per didelės administracinės naštos ir įbauginti galimo konfidencialios informacijos nutekėjimo, traukiasi į šešėlį.
„Tada teisinio reguliavimo tikslai nepasiekiami, – priduria ji. – Tikėtina, kad naujais pakeitimais tik bus sukurti Lietuvos verslininkus suvaržantys reikalavimai, o nepagrįsto praturtėjimo atskleidimo atvejų nedaugės.“
L. Balčiūnė atkreipia dėmesį, kad verslininkai pagal įstatymus turi daug platesnių galimybių sudaryti įvairių sandorių, kuriais galėtų pagrįsti turimo turto įsigijimą ir kilmę, tačiau realybėje į tyrėjų akiratį šiandien gali patekti ir eiliniai gyventojai.
„Jie greičiausiai negalėtų pagrįsti pajamų, už kurias įsigijo, pavyzdžiui, butą ar sodo namelį, kurio vertė viršija 65 tūkst. litų, teisėtumo, – sako L. Balčiūnė. – Be to, dėl pakeitimų galima prognozuoti, kad išaugs žala, padaryta dėl neteisėto konfidencialios informacijos panaudojimo. Tada kyla klausimas, ar nepagrįsto praturtėjimo normos įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme apskritai yra ekonomiškai pagrįstas. Iš esmės tuos pačius tikslus galbūt tyrėjai galėtų pasiekti ir taikydami civilinės ar administracinės teisės normas.“
