• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ko gero, taip reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistą šalies Nepriklausomybės Akto signataro, žinomo politiko ir filosofo, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nario Romualdo OZOLO knygą „Aušros raudoniai", kurioje autorius lakoniška dienoraščio forma atskleidžia Lietuvos valstybei itin sudėtingą ir svarbų 1990–1992 metų laikotarpį, kai buvo atkurta šalies nepriklausomybė, kai prieš jauną valstybę organizuotas pučas, ekonominė blokada...

REKLAMA
REKLAMA

Kaip knygos įžangoje teigia ir pats autorius, dienoraščio įrašai, rengiant spaudai, netaisyti, nekoreguoti, nekupiūruoti, nepaisant dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, pasikeitusių prasmių, požiūrių į vienus ar kitus dalykus, besikeičiančių politinių pažiūrų ir požiūrio į konkrečius politikus, laikui natūraliai pakeitus (gal subrandinus?) ir pačią dienoraščius anuomet rašiusią asmenybę.

REKLAMA

Tai, manau, ypač svarbu – anuo laiku rašyti vienų ar kitų istorinių akimirkų, svarbių (kaip atrodė) pokalbių, politinių peripetijų vertinimai išsaugojo laikotarpio autentiką su begale klausimų, chaotiškais žingsniais idealizuojamos laisvės link, su visu anuomet tvyrojusiu emociniu lauku...

Šis dienoraštinis istorinių lūžių fiksavimas drauge skaitytoją ir nuramina, ir suteikia garantiją, kad knyga neturi dvigubo dugno, kad istoriniais faktais joje nėra žongliruojama, siekiant asmeninių (ar partinių) tikslų, kad knygoje atsiskleidžiantis laikotarpio piešinys nėra racionaliai ir gudriai sukonstruotas, kad atrodytų taip, kaip rašančiajam yra patogiau. Šiais laikais tokia garantija turbūt vienintelė galimybė pakviesti skaitytoją perskaityti knygą nuoširdžiai, be baimės, kad ja subtiliai siekiama praskalauti jo smegenis, pakoreguoti jo asmeninį požiūrį į šalies Nepriklausomybės pradžią, o jos atkūrimo veikėjus suskirstyti į “geruosius" ir “bloguosius", išties nusipelniusius šaliai ir tuos, kurie poetiškame mitingų, laisvės dainų ir taurių darbų fone išties tedirbo sau, kurdami ne valstybės, o asmeninę gerovę.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, dienoraštinis fiksavimas turi ir savų trūkumų – neretai lakoniškai prabėgama vienais ar kitais įvykiais, daug jų nekomentuojant, jie užfiksuoti tik užuominomis, neva kaip ir be ypatingo pristatymo visuotinai žinomi, savaime suprantami dalykai, tačiau šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, jie išties jau atrodo nei labai gerai žinomi, nei savaime suprantami. Taip knygoje nutinka ir su veikėjais. Kai kurie pristatomi tik vardais, kitų – ir pavardės šiandien be papildomo paaiškinimo skaitytojui mažai ką sako... Daug kas pasikeitė, didžiuma knygoje minimų anuomet aktyviausių veikėjų šiandien jau išėję iš didžiosios arenos, nedalyvaujantys nei aktyviame politiniame, nei visuomeniniame gyvenime... Atsiranda ir valstybinės svarbos visai neturinčių intymių, asmeninių detalių – tragiška sūnaus žūtis, tėvo liga ir laidotuvės, šeimos rūpesčiai, ligos, paties autoriaus savijauta, emocinė būklė...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Knyga tiesiog garuoja, tiesiog alsuoja nesumeluota, nenudailinta autentika. Žinoma, girtis įdėmiai ją perskaičius ir viską supratus būtų kiek pagyrūniška ir neteisinga – knyga tarsi daugybė prifilmuotų kino juostų, kur kadrai dar nevalyti, nemontuoti, nedėlioti kompoziciškai, kur jie – dar tik žaliava kino filmui atsirasti. Manau, lygiai taip pat ši knyga – žaliava ateities istorikų veikalams rašyti, ši dokumentinė medžiaga reikalinga detalios analizės, kruopštaus priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimo ir išvadų ne politiniu, o istoriniu požiūriu.

REKLAMA

Neabejoju, kad „Aušros raudoniai" norintiems įsigilinti ir suprasti 1990–1992 metų šalies istorijos laikotarpį bus nepalyginti vertingesnė medžiaga nei dešimtys pompastiškų ano meto veikėjų prisiminimų knygų, kuriose “montavimo" darbai meistriškai atlikti.

Net ir pilietiškai nebrandūs, politinėmis peripetijomis nesidomintys skaitytojai knygoje ras šio to vertingo savo akims – šūsnį anuos laikus iliustruojančių nuotraukų. Juk sutikite – pamatyti giedančios minios apgultą, tarsi tautos ant rankų iškeltą Katedrą, jauną Vytautą Landsbergį, stovintį minioje su iškeltu Švenčiausiosios Jėzaus Širdies plakatu, ar Julių Sasnauską, dar neturintį teisės dėvėti nei vienuolio abito, nei kunigo sutanos, savaime vertinga.

Rimvydas STANKEVIČIUS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų