Taisydamas ligotos motinos sodyboje vėtros nutrauktus elektros laidus, žuvo jos sūnus su draugu
„Mama, kaip jautiesi po operacijos? – pasiteiravo jos 35 metų sūnus šiaulietis Valdas. – Štai važiuoju į tavo sodybą kaime pažiūrėti, ar po audros ten viskas gerai, ir tada iškart užsuksiu į ligoninę aplankyti. Lauk manęs.“
Tačiau netrukus ligonės dukrai teko medikų prašyti motinai prišvirkšti raminamųjų, kad galėtų pranešti tragišką žinią, jog sūnus Valdas niekada nebeatvažiuos. Jis žuvo jos sodyboje kartu su savo geriausiu draugu Robertu...
Į motinos sodybą nuostabioje vietoje – ant didžiulio tvenkinio, pavadinto Šiaulių jūra, kranto, – Valdas atvyko pavakarį. Kartu atvažiavo jo žmona bei geriausias draugas – 10 metų vyresnis Robertas.
Naktį praūžusi audra, atrodė, nuostolių nebuvo pridariusi. Seno, toliu apkalto namuko stogas buvo vietoje, langų stiklai – sveikutėliai. Namą supančiame seniai retintame ir šienautame sode irgi, atrodė, viskas savo vietose.
Tačiau vos Valdas pravėrė motinos šaldytuvą, į nosį tvokstelėjo pašvinkusios mėsos smarvė. Vyras kiek susinervino aptikęs, kad ne tik šaldytuvas neveikia, bet ir visame name nebėra elektros.
Taigi Valdas su Robertu išėjo laukan apsidairyti, ar vėtra nebus nutraukusi elektros laidų. Neseniai Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) įmonės elektrikai ant lauko keliuko prie sodybos pastatė naują gelžbetoninį elektros stulpą. Tik laidus – per krizę visi taupo – prijungė tuos pačius, senuosius. Štai neatlaikę gūsingo vėjo laidai nutrūko ir nukrito ant žolės.
Tai pamatęs Valdas paskambino į Šiaulius seseriai, po to – į VST, paprašė atsiųsti monterius. Tačiau VST dispečerė ginčų nekenčiančiu balsu atkirto, jog elektros tiekimo įmonė – ne greitoji medicinos pagalba. Monteriai esą iškviesti į kitą nelaimę – atjungiantys srovę nuo automobilių avarijos apgadinto elektros stulpo. Štai baigsią, tada ir atvažiuosią į sodybą.
Prabėgo valanda, dvi, trys, o elektrikai vis nesirodė. Užtai vis landžiojo kaimynų vaikai, kuriems, žinoma, buvo smalsu viską apžiūrėti, paliesti. Nusispjovę Valdas su Robertu nutarė patys suvynioti besidraikančius laidus, tik nė vienam į galvą neatėjo, kad ant žemės gulinčiuose laiduose dar gali tekėti srovė...
Kaip bičiuliai pakėlė nutrauktuosius laidus, nematė niekas. Tik Valdo žmona, netrukus išgirdusi trumpą riktelėjimą, blogos nuojautos skatinama išėjo laukan apsidairyti. Ir pamatė reginį, kurio neužmirš visą likusį gyvenimą – Valdas su Robertu gulėjo sode šalia vienas kito nebegyvi tarp nelemtųjų besidraikančių elektros laidų... Vieno nelaimėlio ranka buvo gerokai apdeginta elektros srovės.
Moteris bandė pribėgti prie gulinčiųjų, bet sustojo per rasotą žolę pajutusi elektros smūgį į kojas. Tikriausiai teisingai pasielgė, nes aštuonmetė dukrelė būtų likusi visiška našlaitė...
Iš nevilties raudančios Valdo žmonos mobiliuoju telefonu iškviesti greitosios pagalbos medikai atvyko gana greitai – kas autobusiukui su mėlynais žiburėliais tie 15 kilometrų nuo didmiesčio centro. Tačiau medikai irgi negalėjo prieiti, nes artindamiesi irgi pajuto elektrą dilgčiojant per kojas.
VST elektrikai pasirodė tik po pusantros valandos. Pareiškę, kad nebėra prasmės skubėti, nes vis vien Valdas su Robertu – seniai žuvę, atvykėliai pirma dideliu ratu apėjo nelaimės vietą ir tik tada nuėjo prie lauko transformatorinės atjungti srovės.
Be tėvo liko ne tik Valdo dukrelė, bet ir Roberto penkiolikmetis sūnus. Suėjęs visas kaimas raudojo dviejų jaunų žuvusių vyrų, o VST vadovai nesusiprato nei atsiųsti laidotuvių krepšelio, nei pareikšti bent apgailestavimą.
„Žuvusieji patys kalti, kam nelaukdami kvalifikuotų elektrikų lietė nutrūkusius stulpo laidus“, – tik tokia „valdiška“ tebuvo VST Šiaulių skyriaus vadovo Gyčio Glodenio reakcija.
Sigitas STASAITIS
