COVID-19 sirgusių motinų naujagimių kraujyje iš karto po gimimo yra randama IgM ir IgG prieš COVID-19 virusą. IgG gali būti perduodami iš motinos kraujo vaisiui dar esant gimdoje (t.y. IgG praeina placentos barjerą), tačiau IgM molekulinė masė yra didesnė ir placentos barjero praeiti negali.
Mamos antikūnų prieš SARS-CoV-2, susiformavusių vakcinacijos metu, perdavimas naujagimiui
Šiuo metu atliekami vakcinuotų nėščiųjų ir jų naujagimių antikūnų tyrimai. Gray ir kiti į savo vykdomą tyrimą įtraukė 131 reprodukcinio amžiaus moteris (84 nėščios, 31 žindančios ir 16 nesilaukiančių). Tiriamųjų kraujyje ir piene buvo tiriama IgG, IgA ir IgM prieš COVID-19 virusą, prieš vakciną, prieš antrą vakcinos dozę, 2–6 sav. po antros vakcinos dozės ir gimdymo metu.
Antikūnų titrai buvo lyginami su nėščiųjų, kurios persirgo COVID-19 infekcija natūraliai, praėjus 4–12 sav. po infekcijos. Nustatyta, jog paskiepytų moterų antikūnų titrai buvo didesni nei tų, kurios persirgo infekcija natūraliai. Antikūnai, kurie atsirado dėl vakcinos, buvo randami ir virkštelės kraujyje, ir motinos pieno mėginiuose.
Antra vakcinos dozė padidino IgG titrus kraujyje, tačiau IgA kiekis nepakito motinos piene ir virkštelės kraujyje. Taigi, vakcinos sukeltas imuninis atsakas yra ryškesnis nei persirgus infekcija natūraliai, o mamos organizme pagaminti antikūnai perduodami naujagimiui per placentą ir motinos pieną.
Flannery klinikinis tyrimas
Flannery ir autoriai atliko didelės apimties tyrimą, į kurį įtraukė 1714 nėščiųjų. Tyrėjai ėmė motinos kraujo serumo ir jos naujagimio virkštelės kraujo serumo mėginius (viso 1471 mėginys). Šiuose ėminiuose buvo vertinami IgG ir IgM antikūnai prieš SARS-CoV-2 spyglio baltymą tam, kad būtų galima įvertinti antikūnų koncentraciją, transplacentinį perdavimą bei pateikti naudingų duomenų apie naujagimio apsaugą nuo SARS-CoV-2 viruso ankstyvajame amžiuje.
Nors tik 83 moterys (6% tiriamosios populiacijos) turėjo aptinkamų IgG ir (arba) IgM antikūnų gimdymo metu, dauguma naujagimių, gimusių iš motinų, turinčių antikūnų (72 iš 83 [87%]), taip pat turėjo aptiktus IgG klasės antikūnus. Naujagimiai, gimę motinoms, kurių IgG lygis buvo labai žemas, gimdami antikūnų neturėjo.
Autoriai pastebėjo, kad naujagiminiai, kurių motinoms buvo nustatyti IgM, tačiau ne IgG klasės antikūnai, antikūnų neturėjo. Todėl, nepaisant dokumentuotų motinos infekcijų, šie naujagiminiai buvo potencialiai neapsaugoti. Motinos infekcija prieš pat gimdymą, jo metu ar po gimdymo, kai nėra pakankamai IgG antikūnų transplacentiniam perdavimui, gali taip pat perduoti infekciją naujagimiui.
Flannery ir autoriai teigia, kad antikūnų perdavimas per placentą didesnis tuomet, kai laikas tarp motinos infekcijos/vakcinacijos ir gimdymo buvo ilgesnis. Ši išvada sutampa su panašiais atliktais antikūnų perdavimo naujagimiui per placentą tyrimais, susijusiais su kvėpavimo takų sincitinio viruso vakcinacija nėštumo metu — nustatyta, kad reikia >30 dienų nuo vakcinacijos iki gimdymo, kad būtų pastebimi reikšmingai didesni antikūnų titrai naujagiminio serume.
Pagal tai galima daryti išvadą, kad laikas, kada reikėtų skiepyti nėščiąją, jog kartu būtų galima apsaugoti ir naujagimį, mažiausiai turėtų būti bent keturios savaitės iki gimdymo. Svarbu nepamiršti, jog vakcinacija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu ir trečio trimestro pabaigoje vis tiek yra veiksminga apsaugant nėščiąją.
Optimaliu laiku, kuomet reikėtų vakcinuotis, kad imunitetas susidarytų tiek motinai, tiek naujagimiui, turėtų būti antrojo trimestro pradžia — atsižvelgiant į tai, jog pilnai susiformuotų imunitetas, reikia iki 2 savaičių nuo pilnos vakcinacijos, ir turint omenyje, jog transplacentinis antikūnų perdavimas naujagimiui prasideda maždaug nuo 17-os gestacijos savaitės. Manoma, kad būtent tuo metu atlikta motinos vakcinacija padeda pasiekti didžiausią antikūnų kiekį naujagimiui.
Šaltinis: infocovid.lt
