Natūralu, kad dažniausiai dėl visų šių nesklandumų širstame ant oro linijų, nes būtent iš jų pirkome bilietus, tačiau skrydį aptarnauja ir keleivių patogumu rūpinasi daugybė organizacijų: oro linijos, antžeminio orlaivių aptarnavimo tarnybos, oro uostų darbuotojai, orlaivių remonto ir techninės priežiūros organizacijos, maisto tiekėjai, apsaugos ir kitos bendrovės. Tad kas už ką atsakingas?
Keleivių bagažu ir registracija oro uoste rūpinasi visai ne oro linijos
Bagažo vėlavimas, praradimas ar sugadinimas – dažniausia keleivių nusiskundimų priežastis, o oro linijoms – tikras galvos skausmas, mat oro linijų personalas neturi jokio tiesioginio sąlyčio su keleivių bagažu, tačiau žalą keleiviams atlyginti privalo būtent jos. Remiantis oro transporto komunikacijų ir IT sistemos SITA duomenimis, praėjusiais metais vienam tūkstančiui keleivių tekdavo 5,57 dingusio bagažo vienetai. Nors tai – istoriškai mažiausias fiksuotas pamesto bagažo skaičius, oro linijoms tai kainavo 2,3 milijardo JAV dolerių.
Tiesa, Europoje dingusio bagažo skaičiai didesni – tūkstančiui keleivių tenka 6,94 dingusio bagažo vienetų. Dažniausiai bagažas pasimeta jungiamuosiuose skrydžiuose, įsivėlus klaidai registracijos metu, kraunant į orlaivį arba iškraunant iš jo. Nenuostabu, mat bagažo „kelionė“ – komplikuotas procesas:
• Keleivių ir bagažo registracijos paslaugas teikia orlaivių antžeminio aptarnavimo bendrovės, dirbančios oro uostuose. Registracijos metu ant lagaminų yra priklijuojamas specialus brūkšninis kodas, kuris padeda bagažui rasti kelią į reikiamą lėktuvą: nuskenuotas bagažas automatiškai išrūšiuojamas pagal skrydžius. Pasitaiko atvejų, kai bagažo skirstymo sistemai nepavyksta nuskenuoti kodo arba lagaminas užstringa – tokiu atveju bagažas gali ir vėluoti. Kartais nutinka ir taip, kad toks „užstrigęs“ lagaminas reikiamoje vietoje atsiduria netgi greičiau, nei keliautojas.
• Antžeminio orlaivių aptarnavimo specialistams į specialų transportą sukrovus visą keleivių bagažą, jis vežamas iki orlaivio. Nespėjus laiku sukrauti lagaminų, skrydis gali būti užlaikomas. Pavyzdžiui, lietuvių dažnai lankomame Varšuvos oro uoste itin trūksta antžeminio aptarnavimo specialistų – tai tampa skrydžių vėlavimo priežastimi.
• Kad ir kokie modernūs būtų oro uostai, bagažas į orlaivį ir iš jo vis dar kraunamas rankomis, geriausiu atveju naudojant pagalbines juostas, kuriomis lagaminai „užvažiuoja“ iki bagažo skyriaus. Beje, būtent dėl šios priežasties oro linijos dažniausiai neleidžia vienam bagažo vienetui viršyti 32 kg svorio, nes tai keltų grėsmę krovimą atliekančių darbuotojų sveikatai. Žmogiškoji arba transportavimo klaida gali lemti, kad lagaminai pasimeta ar yra sulaužomi pervežant juos iš oro uosto į orlaivius. Lagaminas apgadintas gali būti dar pačiame oro uoste, kai keliauja per bagažo skirstymo sistemą po registracijos ar skrydžio, tarkime, nusiritęs nuo juostos.
• Pasiklydęs lagaminas gali tapti ir skrydžio vėlavimo priežastimi. Taip nutinka tada, kai bagažo skyriuje atsiranda daugiau lagaminų, negu užfiksuota registracijos metu. Kas tokiu atveju vyksta? Kol antžeminio aptarnavimo tarnybų darbuotojai nesuranda ir nepašalina lagamino „atklydėlio“, lėktuvas negali pakilti, o keleiviams tenka laukti oro uoste arba pačiame lėktuve, jei juos jau spėta sulaipinti.
• Pasitaiko atvejų, kai dingsta lagaminuose esantys daiktai. Taip gali nutikti, jei nuskenavus lagaminą, jį nusprendžia išsamiau patikrinti muitinės pareigūnai, pašalindami draudžiamą vežti turinį. Retkarčiais pasitaiko ir nesąžiningų darbuotojų, atsakingų už keleivių bagažus, tačiau tokie atvejai griežtai tiriami ir baudžiami, tad jų mažėja.
Taigi, už keleivių bagažą atsakingi net trijų organizacijų darbuotojai: oro linijų, oro uostų ir antžeminio aptarnavimo tarnybų. Beje, pastarosios oro uostuose rūpinasi ne tik bagažo krova, bet atlieka ir kitus svarbius darbus – rūpinasi keleivių registracija į skrydžius ir laipinimu, suteikia informaciją keleiviams oro uostuose tais atvejais, kai skrydis vėluoja, yra atidedamas arba atšaukiamas. Antžeminio aptarnavimo bendrovės taip pat rūpinasi orlaivių aptarnavimu – pajungia elektrą, pristumia trapą, kuriuo lipa keleiviai, papildo kuro atsargas, teikia valymo paslaugas ir atlieka kitus darbus, būtinus, kad skrydžio įgula ir keleiviai galėtų laiku pakilti ir mėgautis kokybišku skrydžiu.
Maisto kelionė
Atskridęs lėktuvas pirmiausia atsistoja į aikštelę, jį pasitinka perono agentas. Po orlaivio ratais padedamos kaladėlės, o aplink jį – kūgiai. Patikrinus, ar orlaivis nepažeistas, aptarnaujančios tarnybos gauna leidimą privažiuoti – išlaipinami keleiviai, prasideda bagažo iškrovimas, o į lėktuvą suguža valytojų komanda. Tuo pačiu metu privažiuoja maisto aptarnavimo įmonė – specialioje transporto priemonėje atvežamas ir pradedamas krauti skrydžiui skirtas maistas.
Maitinimas skrydžio metu priklauso nuo avialinijų ir maisto tiekėjų susitarimo. Pastarieji seka tendencijas, kuria patiekalus ir vykdo gamybą bei tiekimą. Nors spredžiant, kokius patiekalus siūlyti, atsižvelgiama į keleivių valgymo įpročius, kartais pasitaiko atvejų, kai oro linijos jau tik po skrydžio sulaukia skundų dėl nekokybiško maisto ar konkrečių produktų trūkumo. O taip gali atsitikti dėl daugelio priežasčių:
• Lietuvoje veikiančios oro linijos negali skristi, jei keleiviams nėra pakrauta vandens. Kita vertus, be maisto skristi leidžiama – kartais oro linijos pasinaudoja šia praktika, kai skrydžiai vėluoja. Taip išvengiama dar ilgesnio vėlavimo, mat maisto privežimas ir krovimas – laikui imlus procesas.
• Yra produktų, kurių rekomenduojama į meniu neįtraukti. Kodėl? Dideliame aukštyje dėl slėgio pakitimų keičiasi ir maisto skonio bei kvapo ypatybės – yra produktų, kurie tiesiog praranda gerą skonį arba pradeda skleisti nemalonų kvapą. Tiesa, yra ir tokių, kurie dideliame aukštyje pasidaro ypatingai skanūs – pavyzdžiui, pomidorų sultys. Neatsitiktinai jų lėktuvuose parduodama labai daug.
• Tam tikrų patiekalų skrydžio metu gali nebūti dėl saugos sumetimų – pavyzdžiui, vasarą vengiama žuvies patiekalų, mat jie greitai genda.
• Privežtą maistą tiekėjas krauna tam specialiai skirtoje, bet labai riboto ploto erdvėje lėktuve. Joje stovi skrydžio metu palydovų vežiojami maisto konteineriai. Dėl riboto ploto kiekvieno patiekalo vienetų skaičius turi būti labai gerai įvertintas – maisto tiekėjas ir oro linijos maistą krauna remdamiesi vartojimo statistika. Taigi, jei pastebima, kad keleiviai nuperka daugiau bulvių traškučių, nei sūrio lazdelių, pastarųjų bus kraunama mažiau. Visgi, žmonės – skirtingi, tad jei tam tikro skrydžio metu didesnis skaičius keleivių užsimanytų sūrio lazdelių, jų tiesiog neužtektų...
Orlaivio techninė priežiūra – daugiapakopis procesas
Orlaivis – ypatingos konstrukcijos transporto priemonė. Turbūt dauguma ne kartą yra susimąstę, kaip keliasdešimt ar net šimtus tonų sveriantis metalinis „paukštis“ ilgas valandas geba išsilaikyti tokiame aukštyje. Tuo pačiu kelionės oru yra ir pačios saugiausios; nenuostabu – siekiant užtikrinti maksimalų keleivių ir įgulos saugumą, lėktuvus eksploatuojančios avialinijos turi laikytis itin griežtų taisyklių. Štai automobiliu galime važiuoti, net jei neturime gesintuvo, dega tepalų trūkumą identifikuojanti lemputė ar yra įskilęs stiklas.
Aviacijoje tai – neįmanoma. Smulkias technines apžiūras orlaiviai praeina kasdien, o išsamesnės vykdomos kas savaitę ir papildomai – priklausomai nuo išskraidytų valandų skaičiaus ir laiko. Pastarosios skirstomos į A, C ir D lygius ir gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
• Prieš kiekvieną skrydį ir po jo vykdoma bendrinė lėktuvo apžiūra – ją atlieka oro linijų pilotas ir techninės priežiūros specialistas, o visas procesas yra griežtai dokumentuotas. Jeigu pastebimi neatitikimai – skrydžio vykdyti neleidžiama, kol jie nepašalinami.
• Šalinti gedimus iškviečiami rangovo inžinieriai. Didžiosios pasaulio oro linijos dažnai turi „vidines“ organizacijas, kurios užsiima orlaivių technines priežiūra, tačiau mažesnės oro linijos paprastai naudojasi oro uostuose įsikūrusių rangovų paslaugomis. rangovų paslaugas naudoja dauguma Vilniaus oro uoste veikiančių oro linijų.
• Priklausomai nuo oro uosto, inžinierių, turinčių kompetenciją pataisyti tam tikrą gedimą, gali ir nebūti – tokiu atveju specialistus tenka atsigabenti iš kito miesto. O štai didžiuosiuose Europos oro uostuose dažnai tenka laukti, kol rangovo inžinieriai atsilaisvins, mat jų paslaugų nuolatos reikia visai eilei skirtingų oro linijų.
• Didesnėse bazėse oro linijos dažnai turi ir atsarginių detalių sandėlius. Visgi, juose laikomos pagrindinės detalės, tad jei gedimas specifinis, detalę reikia atsigabenti. Į Lietuvą jos kartais keliauja ir iš tokių egzotiškų šalių kaip Singapūras, Dubajus ar Kalifornija, tad netikėtai aptikus gedimą, lėktuvas detalės gali laukti ir kelias dienas, o oro linijoms tenka gerokai koreguoti skrydžių tvarkaraščius.
50–90 minučių – paprastai tik tiek laiko turima visiems straipsnyje išvardintiems procesams atlikti. Aviacija yra ypač griežtai reglamentuota sritis, o kiekvienas lėktuvą aptarnaujantis tiekėjas yra suinteresuotas savo darbą atlikti maksimaliai gerai ir greitai, rašoma pranešime spaudai.
