XX amžiaus pradžioje britų laivybos bendrovė „White Star Line“ buvo užsimojusi pranokti visus konkurentus ir pastatyti iki tol neregėto dydžio prabangius ir galingus lainerius. 1900 metų pradžioje ji turėjo 29 laivus ir tikėjosi nustebinti pasaulį, be to, puikiai pažinojo to meto įnoringuosius turtuolius, tad siekė iš jų neblogai užsidirbti.
Neskęstanti „Titaniko“ legenda (I)
Bendrovės „White Star Line“ prezidentas ir vykdomasis direktorius Briusas Ismėjus nutarė, kad su pagrindine konkurente – bendrove „Cunard“, tuomet paleidusia du greičiausius keleivinius lainerius – „Lusianią“ ir „Mauretanią“, – reikia varžytis ne greičiu, o lainerių dydžiu ir prabanga.
1908 metų liepos 28-ąją Belfasto laivų statybos bendrovė „Harland and Wolff“, su bendrove „White Star Line“ bendradarbiavusi nuo 1867 metų, pateikė B. Ismėjui detalius trijų laivų brėžinius. Netrukus jie buvo patvirtinti ir nedelsiant užvirė darbai. Pirmasis laivas – „Olimpikas“ („Olympic“) – buvo vadinamas tiesiog 400-uoju, antrasis – 401-uoju, vėliau gavo „Titaniko“ („Titanic“) pavadinimą, o trečiasis, iš pradžių pavadintas „Gigantiku“ (Gigantic), vėliau tapo „Britaniku“ (Britanic). Vien „Titaniko“ ir „Olimpiko“ statybos atsiėjo tuomet milžinišką 3 milijonų svarų sterlingų sumą.
Bendrovė „White Star Line“ buvo nutarusi, kad „Titanikas“, „Olimpikas“ ir mažesnis laineris „Oceanic“ per Atlantą nuolat kursuos į Ameriką ir atgal. Jau buvo numatyti ir specialūs traukiniai iš Londono ir Paryžiaus, kurie būtų vežioję keleivius į laivus, bet po nelaimingos „Titaniko“ pirmosios kelionės visi planai žlugo.
Lydėjo mirtis
„Titanikas“ buvo statomas Belfasto jūrų uoste, Karalienės saloje. Laivo architekto Tomo Endriu nurodymu buvo sukonstruoti didžiausi iki tol pastoliai, o ant kurių dienų dienas plušo 15 000 darbininkų. „Titanikas“ buvo statomas kartu su „Olimpiku“ – pastarojo statybų pabaiga buvo numatyta kiek anksčiau. Abu laineriai buvo statomi maždaug 26 mėnesius, abu buvo panašios konstrukcijos – ir laivo savininkai, ir statytojai siekė, kad būsimieji keleiviai jaustųsi ne laive, o milžiniškame plaukiojančiame viešbutyje.
Statybos buvo sudėtingos ir sunkios – konstruojant „Titaniką“ buvo sužaloti 246 darbininkai, iš jų 28 neteko rankų arba kojų.
Mirtis „Titaniką“ ėmė lydėti nuo pirmųjų dienų – jį statant žuvo 8 darbininkai. Visai prieš nuleidžiant didįjį laivą į vandenį, ant darbininko Džeimso Dobino užkrito medinis laivo ramstis ir jis kitą dieną mirė.
„Titanikas“ turėjo išplaukti į pirmąją kelionę dar 1912 kovo 20-ąją, bet „Olimpikas“ patyrė avariją ir jį teko skubiai remontuoti, tad kuriam laikui „Titaniko“ statybos buvo užstrigusios ir pirmosios jo kelionės data buvo nukelta.
Bandymus atlaikė
Gigantiškojo lainerio nuleidimą į vandenį stebėjo mažiausiai 100 000 žiūrovų. Kad „Titanikas“ kuo sklandžiau būtų nuleistas į vandenį, buvo panaudota 22 tonos muilo ir taukų. Tais laikais tradicijos sudaužyti šampano butelį į naujo laivo šoną nebuvo, nors tokia scena vėliau atsirado daugelyje apie „Titaniko“ istoriją pasakojančių knygų ar filmų. Iš tiesų, tokia įspūdinga proga bendrovė „White Star Line“ nieko įspūdingo nesurengė – laivas tiesiog buvo nutemptas į kitas dirbtuves, kuriose mechanikai pradėjo darbą prie milžiniško variklio.
Galutinai „Titanikas“ buvo pabaigtas 1912 metų balandžio 2 dieną. Maždaug 12 valandų jis buvo bandomas, siekiant įsitikinti, kad yra saugus – išplukdytas į atvirus Airijos jūros vandenis laivas buvo plukdomas įvairiais greičiais, staigiai stabdomas. Didžiosios Britanijos prekybos ministerijos atstovai, dalyvavę bandymuose, nusprendė, kad „Titanikas“ pasiruošęs savo pirmajai kelionei per Atlantą, ir išdavė sertifikatą. Tuomet niekas nė neįtarė, kad pirmoji „Titaniko“ kelionė bus ir paskutinė...
Įspūdingi skaičiai
„Titanikas“ dydžiu pranoko ne tik visus laivus, bet ir ne vieną aukštą pastatą – jo ilgis buvo 269 metrai, aukštis – 32 metrai, o svoris – 52 310 tonų. „Titanikas“, kaip ir jo „broliai“ – „Olimpikas“ ir „Britanikas“, turėjo 11 denių, iš kurių 8 buvo skirti keleiviams. Jame buvo įrengti 3 galingi 19 metrų ir 720 tonų garo varikliai, o garą jam tiekė 29 katilai, sveriantys po bemaž 100 tonų. Į pirmąją savo kelionę „Titanikas“ turėjo gabentis maždaug 8000 tonų anglies, skirtos 159 krosnims, kaitinusioms garo katilus. 176 darbininkai, dirbdami pamainomis, kasdien į lainerio krosnis rankomis sukraudavo po 600 tonų anglies, o į jūrą išmesdavo po 100 tonų pelenų.
„Titaniko“ pirmosios ir antrosios klasių kajutės buvo įrengtos pagal prabangiausių viešbučių interjerą – daugiausiai idėjų buvo nusižiūrėta iš „Ritz“ viešbučio. Daugiau kaip 800 dolerių (šiandien būtų maždaug 64 000 dolerių) kainavusios prabangiausios kajutės buvo įrengtos Renesanso ir Viktorijos laikų stiliumi, puoštos natūralaus medžio raižiniais, brangiais baldais, kilimais, marmurinėmis detalėmis. Kambariuose buvo įrengti ir židiniai, ir elektriniai šildytuvai.
Trečiosios klasės keleivių kajutės buvo gerokai paprastesnės, vis dėlto, palyginti su kitų to meto laivų, buvo gana prašmatnios. Už 7 dolerius (šiandien maždaug 530 dolerių) kainavusį trečiosios klasės bilietą galėjai gauti nedidelę kajutę su langiuku žemiau jūros lygio – kartu su dar 2–10 bendrakeleivių. Daugiau kaip 1000 trečiosios klasės keleivių turėjo vos du geležinius tualetus – po vieną moterims ir vyrams, antrosios klasės klientų tualetai buvo porcelianiniai, o pirmosios – marmuriniai, įrengti kiekvienoje kajutėje.
Visų trijų klasių keleiviai buvo atskirti vieni nuo kitų. Nors pirmosios ir antrosios klasės keleiviai galėjo aplankyti trečiąją klasę, niekas tokia teise nesinaudojo.
Karvių neplukdė
Turtingųjų keleivių patogumui laive buvo įrengtos sporto salės, baseinas, rūkomieji, biblioteka, turkiška pirtis, kirpykla, didelė gėlių parduotuvė, keletas kavinių ir restoranų. Prancūziškoje kavinėje, įrengtoje pirmosios klasės verandoje, buvo galima ne tik pasimėgauti prancūzų virtuve, bet ir pasipraktikuoti jų kalbą, mat visi padavėjai buvo prancūzai. „Titanikas“ turėjo ne tik savo telefono ryšį, bet ir laikraštį – „Atlantic Daily Bulletin“.
Be 2200 keleivių, laivas gabeno ir nemažai krovinių – tiesa, nei aukso, nei briliantų, nei dar kažin kokių neregėtų turtų jame nebuvo. Daugiausia – laiškai, pašto siuntos, keleivių bagažas.
Būta pasakojimų apie tai, kad „Titaniku“ atseit plukdyta net karvių banda – girdi, kad turtuoliai kasdien turėtų šviežio pieno. Bet tai tebuvo apie svajonių laivą tuomet rašiusių žurnalistų fantazija. Beje, kaip tik jie ir pakrikštijo „Titaniką“ „nepaskandinamuoju“. Pati laivo savininkė „White Star Line“, paviešinusi laive įdiegtas naujoviškas technologijas, teigė, kad laivas „beveik nepaskandinamas“. Žurnalistams perteikiant informaciją, to „beveik“ nebeliko ir „Titanikas“ tapo „neskęstančiuoju“.
Išliaupsinus „neskęstantįjį“ laivą, niekam nekliuvo, kad milžiniškame laineryje, kuriame lengvai galėjo tilpti 64 gelbėjimosi valtys, jų tebuvo 20, o į jas galėjo sutilpti vos trečdalis visų laivo keleivių. Iš 20 valčių 14 galėjo gabenti 65 žmones, o 6 – tik po 47. Tiesa, „Titanikas“ vis tiek turėjo netgi daugiau gelbėjimosi valčių negu reikalavo to meto Didžiosios Britanijos įstatymas – sunkesniems negu 10 000 tonų britų laivams buvo nurodyta turėti 16 valčių.
Amerikos link
1912 metų balandžio 10 dienos vidurdienį laiptai į „Titaniką“ buvo pakelti. Netrukus pasigirdo signalas ir milžiniškas laineris pajudėjo iš Sautamptono uosto. Tūkstančiai ant kranto likusių žmonių palydėjo artimuosius rankų mostais linkėdami geros kelionės. Ieškoti geresnio gyvenimo „Titaniku“ į Ameriką vyko šimtai emigrantų. Visi jie svajojo gerai įsikurti, prasigyventi, įsigyti namus, sukurti šeimą ar atsigabenti artimuosius iš Europos. Nieko neišlydintys smalsuoliai džiaugsmo šūksniais sveikino į pirmąją kelionę išvykstantį „Titaniką“ ir jautėsi laimingi, būdami tiesiog istorinio įvykio liudininkais.
Tuo tarpu pačiame laive jau virė darbas – 885 „Titaniko“ darbuotojai (dauguma vyrai, o daugelis jų buvo įsidarbinę prieš pat išplaukiant) klojo ant stalų niekad nenaudotas staltieses, dėliojo indus, iš kurių dar niekas nebuvo valgęs, pilstė prabangų viskį ir merkė kajutėse šviežias gėles. Kapitono tiltelyje išdidžiai stovėjo Edvardas Džonas Smitas, vienas iš vyriausiųjų bendrovės „White Star Line“ kapitonų – prieš išeinant į pensiją, būtent jam buvo patikėta garbė vadovauti „Titanikui“ per pirmąją jo kelionę. Beje, kapitonui E. Smitui buvo paskirta 105 dolerių (šiandien tai būtų maždaug 7000 dolerių) alga, o štai stiuardesės alga buvo vos 3 doleriai (maždaug 250 dabartinių dolerių).
Jau išplaukdamas iš uosto „Titanikas“ vos nesusidūrė su vilkiku „Niujorkas“ – tąkart nelaimės vis dėlto pavyko išvengti. Iš Anglijos „Titanikas“ pasuko Prancūzijos link, stabtelėjo Šerbūro uoste, tada pasuko į Airijos uostą Kvinstauną. O jau iš ten „Titanikas“ patraukė Amerikos link.
Kitą sekmadienį portale Balsas.lt skaitykite:
„Titaniko“ akistata su ledkalniu
